Pietų Korėjoje gyvenantis Aurimas: „Didžiuojuosi, kad esu lietuvis“

Nuo šaltibarščių ir cepelinų iki vabzdžių ir gyvo aštuonkojo – elementariausias kultūrinis šokas lietuviui, atvykusiam į Aziją. Tačiau iš Šilalės krašto kilęs Aurimas Tiriūna nepabūgo kontrastų ir jau dvejus metus gyvena vienoje perspektyviausių pa­saulio valstybių – Pietų Korėjoje. Vaikinas sutiko papasakoti, kaip ir dėl ko ten atsidūrė bei ką ketina veikti ateityje.

Paskui svajonę – į kitą pasaulio kraštą

Aurimo emigracijos priežas­tis paprasta – į tolimąją šalį jį nuvedė mokslo kelias. Baigęs Pajūrio Stanislovo Bir­žiškio gim­naziją, vaikinas įstojo į jung­tinę Mykolo Romerio ir Dong­seo universitetų programą In­formatika ir skait­meninis turi­nys. Po pirmųjų dviejų kur­sų Vil­niuje, studijos persikėlė į ant­­rą pagal dydį Pietų Korėjos miestą Pu­sa­ną. 

„Visada labai aukštinau ir ža­vėjausi menininkais, norėjau bū­­ti tokiais, kaip jie“, – teigia Au­ri­mas.

Nors studijų programos pavadinimas visai neskamba kaip kažkas, kas gali būti susiję su menu, jaunuolis tikina atradęs savo sritį: „Kai pradėjau galvoti apie studijas, neretai gaudavau pasiūlymų studijuoti architektūrą, nes man gerai sekėsi tiek matematika, tiek menai, tačiau tai manęs netraukė. Čia, kur esu dabar, reikia ir loginio mąstymo, ir kūrybiškumo. Aš turiu šiuos įgūdžius, todėl jaučiuosi esantis savo vietoje“. 

Kaip pasakoja Aurimas, jo studijos orientuotos į kompiuterinių žaidimų, 3D animacijų kūrimą, o tai sudaro dvi dalys: tikslieji mokslai (programavimas, duomenų bazės ir kt.) ir skaitmeniniai menai (3D modeliavimas, animavimas, apšvietimas, specialieji efektai ir kt.). Jis, kaip jau galima suprasti, pasirinko meno kryptį ir kuria įvairiausius 3D modelius. Beje, jo darbai ant­rus metus iš eilės yra matomi ir „Šilalės miesto bėgimo“ rek­lamoje. 

Neretai yra klaidingai mano­ma, kad menininkų darbas nė­ra sunkus, tuo labiau, kai dirbama su kompiuterinėmis sistemomis. Visgi Aurimas su tuo nesutinka: „Norint dirbti tokį darbą, būtina turėti daugybę įgūdžių ir žinių. Jeigu nori sukurti, pavyzdžiui, skaitmeninę žmogaus skulptūrą, turi išma­nyti anatomiją, visais atvejais svarbu gebėti komponuoti spal­vas ir formas.“

Koks vabzdžių skonis?

Priprasti prie kitos kultūros užtrunka. Tačiau po dviejų gyvenimo metų Pietų Korėjoje, Aurimui darosi sunku įvardinti skirtumus: „Kuo ilgiau čia būnu, tuo mažiau viskas skiriasi nuo lietuviškos kultūros.“  

Pasikapstęs atminties stalčiuose pašnekovas prisiminė, jog jam didelį įspūdį iš pradžių padarė valgomi gyvi aštuonkojai, kurių čiulptuvėliai susitraukdami prilimpa prie liežuvio, ir skardinėse konservuoti vabzdžiai. Virtualaus pokalbio metu Aurimas parodė vieną tokią dėžutę ir prisipažino, jog drąsos jų paragauti pristigo. 

Be to, anot Aurimo, mums egzotiškoje šalyje jaučiami ir žmonių mentaliteto skirtumai. A. Tiriūna apie tai kalba naudodamasis pandemijos pavyzdžiu: „Pietų Korėjoje niekada nebuvo tokio griežto karantino kaip Lietuvoje, nes čia yra kitokia kultūra. Lietuvoje anksčiau būtų buvę labai keista pamatyti žmogų su kauke ne ligoninėje, o čia net peršalus yra įprasta ją užsidėti, žmonės labai gerbia vieni kitų sveikatą.“

Lietuva – ranka pasiekiama

Paklaustas apie ateities planus, Aurimas apie grįžimą na­mo kol kas nekalba: „Labai pamėgau gyvenimą Pietų Ko­rė­joje, todėl, gavęs pasiūlymą lik­ti dirbti, lengvai sutikau“.

Taigi pirmuosius savo karjeros žingsnius jaunasis 3D modeliuotojas žengia toli nuo Lie­tuvos – Pietų Korėjoje jis kuria virtualios realybės simuliacijų aplinkas, skirtas treniruotis policininkams, ugniagesiams, jūreiviams ir kt. 

Tačiau nors artimiausiu me­tu vaikinas ir neketina grįžti į gimtinę, jis aktyviai domisi Lie­tuvos politiniu gyvenimu, seka šalies aktualijas. Aurimas teigia svetur iš naujo atradęs savo pilietybę.

„Pabuvęs užsienyje, pradedi pastebėti, koks esi žmogus kaip lietuvis ir kuo skiriesi nuo kitų. Šita patirtis manę įkvėpė daug labiau didžiuotis Lie­tuva ir tuo, kad esu lietuvis“, – prisipažįsta pajūriškis. 

Dėl to, kad yra toli nuo namų, Aurimas per daug nesisieloja: skaitmenizacijos laikais gimta šalis ir namai tampa ranka pasiekiami. O geriausiai tai įrodo pokalbis su „Šilalės artojo“ praktikante –  beveik 8000 kilometrų atstumas netapo kliūtimi sklandžiai pabendrauti.

Emilija POCIŪTĖ

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos bakalauro studijų programos studentė 

Nuotr. iš pašnekovo albumo