Iš stažuotės Airijos mokyklose fragmentų

Turbūt dažnas iš dirbančiųjų švietimo įstaigose, esant progai, pasidomi kitų šalių mo­kyklų perspektyvinėmis idėjomis, mokymo bei auklėjimo temomis. Klaipėdos rajo­no Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos pedagogų pasitarimo metu buvo pristatytos direktorės Laimos Navickienės stažuotės Airijos Res­publikoje įžvalgos su komparatyvistikos elementais. 

Galimybė tiesiogiai susipažinti bei perteikti savo gimnazijos bendruomenei minėtos šalies švietimo sistemos štrichus atsirado atitikus tam tikrus pro­jektinius kriterijus. Airijos švie­timo sistemoje, kaip ir pas mus, dabar vyksta ugdymo turinio atnaujinimo reforma, kurios tikslas nukreiptas ne į galutinius rezultatus – egzaminus, dabar laikomus po kiek­vie­no trimestro, bet į mokinių savijautą. Airijoje pedagogė L. Na­vickienė buvo lankiusis prieš porą dešimtmečių, tad da­bar turėjo progos įvertinti te­nykštės ir mūsų švietimo sis­temos pokyčius. Dabartinės stažuotės metu pabuvota keturiose skirtingose mokyklose: pradinėje, bendruomeninė­je, katalikiškoje mergaičių ir Šv. Vincento berniukų koledže. Išskyrus privatų koledžą, fi­zinės įstaigų aplinkos yra labai paprastos, mokyklose privalomos mokinių uniformos, ta­čiau visur pabrėžiama, jog svar­biausia yra vaikų dvasinė savijauta. Ir tai akivaizdžiai pa­stebima.

Tačiau kai kuriose srityse, pavyzdžiui, vertinant mokyk­los skaitmenizaciją, mūsų gimnazijos direktorė sako pasijutusi atstove modernios europinės šalies, į kurią Airija ga­li lygiuotis. Ten iki šiol tebėra atskiri mokinių popieriniai dienynai, iš kurių informaciją privaloma perkelti į duomenų bazes. Žinoma, tai yra ir papildomas biurokratinis darbas. Klasėse dažniausiai yra vienas mokytojo kompiu­teris, mokiniai informacijos šal­tinius pasiekia telefonų ir plan­šečių pagalba. Privačioje mo­kykloje bend­rojo lavinimo moks­las vai­ko tėvams kainuoja apie 600 eurų per mėnesį. Bend­ri valstybinio ir privataus švietimo sektorių bruožai – griežti susitarimai ir mokytojo prestižas. Rutininis pavyzdys, stebint istorijos pamoką: užfiksavus, jog naudojamasi telefonu ne pagal paskirtį, mokytojas be jokių diskusijų ir „debatų“ jį iškart paima, o grąžintas jis bus tik tėvams su atitinkamu įrašu.

Stažuotės dalyvei taip pat te­ko gilinti patirtis su Švietimo centro mokymo tarybos bei pag­rindinio ugdymo mokytojų ats­tovais pedagogų pritrauki­mo bei įdarbinimo temomis. Jos šiuo metu aktualios ir Lie­tu­voje. Airijos studentai, baigę pedagogines studijas, regist­ruojasi Mokymo taryboje, prisiimdami įsipareigojimą dalyvauti „Tilto“ (Droichead) prog­ramoje, kuri yra reglamentuota įstatymais ir centralizuotai veikia visoje šalyje. Į šią prog­ramą, teikiant pagalbą nacionaliniu lygiu, įtraukti patirties turintys mokytojai-mentoriai, mokyklų direktoriai. Pa­dėti pradedantiems pedagogams, vartojantiems anglų ir airių kalbas, paskiriami du mentoriai – dalykinis ir administracinis, kurie kartu sudaro metinį planą, aptaria darbus ir veik­las bei pan. Mentorių pareiga yra, laikantis visapusės pagarbos, pasitikėjimo, lygiateisiškumo principų, padėti patirties neturintiems mokytojams įsilieti į kolektyvą, įgyti atitinkamas praktines kompetencijas, siekti profesinės brandos. Po metų mentoriai teikia išvadas Mokymo tarybai dėl tolimesnių pradedančio pedagogo perspektyvų.

Vidutinis metinis mokytojo atlyginimas Airijoje siekia apie 38–58 tūkst. Eur iki mokesčių, mokyklos direktoriaus darbo užmokestis sudaro 130–150 tūkst. Eur. Aki­vaizdu, jog tai leidžia gy­venti oriai, turint omenyje ir mažesnius šios šalies mokesčius (20 proc.) ir, pavyzdžiui, netgi nemokamą vandenį. Tad atitinkamai įvertintas bei pripažintas darbas Airijos švietimo sektoriuje yra pageidautinas, nėra net kalbų apie mokytojų trūkumą. Beje, net pusę dirbančiųjų švietimo sistemoje sudaro vyrai...

Tokios tad Airijos realijos, kurias po neformalių diskusijų mokymo bei auklėjimo, pradedančių pedagogų, mokytojų statuso ir darbo apmokėjimo temomis užfiksavo Veiviržėnų Jurgio Šaulio  gimnazijos direktorė L. Navickienė. Pedagogė juokavo, jog galbūt mes, dirbdami tokiomis sąlygomis, neturėtume kur dėti pinigų…

Tiesa, panašus mentorystės modelis iš dalies buvo taikomas ir pas mus. Bet visgi reikėtų šias veiklas labiau reg­la­mentuoti bent mokyklos lyg­iu, o Lietuvoje tiktų nacionaliniu lygmeniu ir norminiais aktais įtei­sintas Airijoje veikiantis švie­timo modelis. Žinojimas ne­­­turi ribų, tik reikia norėti žinias panaudoti...

Arūnas MIKALAUSKAS,

istorijos mokytojas

L. NAVICKIENĖS nuotr.