Jauną menininkę fotografija išlaisvina iš kasdienybės pančių

Iš Šilalės kilusi fotografė Evelina Audinytė, sa­vo kūri­niais siekianti prisiliesti prie kiek­vienos vienišos ar sa­vy­je pasiklydusios as­menybės, įsi­ti­kinusi: „Fotografija išlais­vina iš kasdienybės pan­čių, kurie tvirtai mus laiko bai­­mėje“.

Jos manymu, nuotraukomis galima papa­sakoti daug daugiau, nei žodžiais, o pavir­šu­tiniški kadrai tėra nublu­kinta ir nuobo­di apgaulė, kurią siūlo dauguma kūrėjų. Nors Eve­linos kūriniais daugiausiai gali­ma gro­žėtis socialiniuo­se tinkluose, rug­pjū­čio 12–13 d. Tau­ragės pilyje įvyko ir pir­moji merginos dar­bų paroda. „Menų feste“ kartu su Eve­li­na savo kūrinius pristatė ir daugiau jaunų me­ni­ninkų. Renginio emocijoms at­slū­gus, mer­gina su „Šilalės ar­tojo“ skaitytojais dalinasi mintimis apie kū­rybą bei kelią, at­ve­dusį iki fotografijos meno. 

– Gimėte ir užaugote Ši­la­lėje. Kaip gimtasis miestas padėjo formuotis meninei asmenybei?

– Šitame krašte iš esmės prasidėjo mano fotografijos kelias. Nors gyvenu ne pačioje Ši­la­lė­je, dažnai joje lankiausi, nes ras­davau daugybę objektų, ku­rie man buvo fotografuotini, ža­vūs, traukiantys dėmesį, be to, ne kartą idėjos gimdavo tiesiog vaikštant miestelio gat­­vė­mis ir fiksuojant nepažįsta­muo­sius. Galbūt tai ir padėjo at­rasti savo fotografinę asmenybę, kaip tylią detalių stebėtoją, įkvėptą gimtų vietų bei žmonių artumo ir grožio, savitumo. 

– Kaip gimsta idėjos fotosesijoms?

– Idėjos dažniausiai lūkuriuo­ja galvoje po filmų peržiūrų, perskaičius knygą. Užfik­suo­­tas momentas, filmo scena, kuri įstringa į atmintį, eilu­tė knygos, kuri dienų dienas „vaikšto“ su manimi ir užsisu­ka tarsi plokštelė galvoje, ir šias mintis, įkvėpimus man norisi įamžinti nuot­raukomis. Ži­noma, mano fotografijoje taipogi yra daugybė gamtos motyvų, kurie atsikar­toja. Gamta ir gim­toji žemė man duoda peno idė­joms.

– Ar turite savo metodų, kaip išgauti geriausią kadrą bei išryškinti subtilias detales?

– Yra daugybė techninių dalykų, kurie yra svarbūs, tačiau apie juos nekalbėsiu, nes to galima lengvai išmokti, tiesiog stebint videoįrašus, domintis, skaitant. Aš gi kliaujuosi intuicija ir savo akimi, kuri viską regi šiek tiek kitaip: truputį giliau, sakyčiau, už suvokimo ribų. Pamačiusi tinkamą vietą, jau žinau, jog kadras išeis puikus – galbūt tai yra patirtis ir nesiskyrimas su foto­aparatu nuo vaikystės, gal – paprasčiausias matymas bei supratimas, kaip turi būti, kad būtų gerai...

– Ką kūrybos procese mėgstate labiausiai?

– Mylimiausia fotografijoje man yra tikrumo momentas, akis­tata su savimi. Čia aš galiu būti šimtu procentų savimi. Bū­­tent per fotografiją atsiskleidžia ir mano kitoniškumas, kuris visą laiką trukdė realiame pasaulyje. Fotografija išlaisvina, jos dėka nebijau būti savimi, nes nuotraukos kalba daugiau, nei žodžiai – žodžiais gali „apeiti“ savo pajautimus, sumeluoti, o fotografijose viskas labiau tikra.

– O kokių temų savo darbuose vis dėlto neliečiate? 

– Mano fotografijos nėra dedikuotos paviršutiniškumui, to­dėl niekada nesistengiu liesti „tobulo gyvenimo“ temų, kurias dalis fotografų labai mėgsta. Man nuobodi tobulybė. Ja ir netikiu, todėl mano užfiksuotuose kadruose niekada nebus brangių mašinų, prašmatnių vakarienių, nugludintų, neskoningai atrodančių modelių ar kito panašaus pigaus turinio.

 – Kas yra jaunos fotografės idealas, įkvėpimas kurti?

– Mane įkvepia režisieriai, kurių filmai ne kartą davė genialių idėjų. Pavyzdžiui, man labai artima Adrej Tarkovsky, Ingmar Bergman, Jim Jarmusch kūryba. Šių didžių žmonių mąstymas bei matymas įkvepia ir skatina susitelkti į detales savo darbuose – jos mano kūrybos kertinis taškas.

– Praėjusią savaitę prista­tėte savo kūrinių parodą Tau­ragėje. Kokią istoriją šitie dar­bai pasakojo lankytojams? 

– Savo kūryba nuo pat pradžių gvildenu temas, kurios dar gąsdina žmones ir išmuša iš vėžių – mano nuot­raukos apie liūdesį, neviltį, taip pat nevengiu ir iš labai arti mėginu prisiliesti prie psichinės sveikatos temų. Fiksuoju žmogiškąją būtį, savo fotografijomis stengiuosi kelti egzistencinius klausimus, į kuriuos žmonės ieško atsakymų nuo gimimo iki kol užmerkia akis amžinybei. Tai tarsi atsisukimas į žmogiškąjį save – pažeidžiamą ir trapų, tačiau kupiną vilties ir gebėjimo matyti grožį bei šviesą. Todėl fotografijos, eksponuotos Tauragėje, bu­vo būtent apie tai: apie ieškoji­mus, atradimus bei praradimus, bet per pačią žmogiškiausią pusę.

– Kokie pirmieji menų festivalio įspūdžiai?

– Festivalis sujungė talentin­gus ir potencialius žmones – stebėdama parodas bei koncertus supratau, jog visus juos jun­gia vienas tikslas – skleistis per kūrybą ir pasakoti istoriją savo pasirinkta meno forma. Ža­­vė­jausi kiekvienu parodoje dalyvavusiu menininku: visų darbai skyrėsi specifika, tačiau yra unikalūs, kaip ir patys kūrėjai. Džiaugiuosi, kad Tauragė stengiasi suburti jaunuosius kūrėjus ir leidžia jiems dalintis savo darbais su kitais. Tai buvo ypatinga patirtis, kurios niekada nepamiršiu.

– Kokia yra įdomiausia min­tis, kuria vadovaujatės, o galbūt norėtumėte patarti ir kitiems kūrėjams?

– Galbūt ne įdomiausia, bet iki skausmo aiški mintis, kurią kartoju visiems žmonėms: „Būkime savimi“. Niekada nesekime kitų keliu, niekada nebandykime atkartoti savo kūryba kitų žmonių. O fotografija irgi yra „apie buvimą savimi“, gražiausias būdas atskleisti tik­rąjį save, nebijoti atsiver­ti pasauliui, parodyti savo jaut­­riausias puses. Tai yra didžiau­sias žmogaus unikalumas ir duotybė šiame pasaulyje. Tie­sa, kai valdo galia ir ci­nizmas, ne­retai tai pavadinama silpnumu.

Greta GAILEVIČIŪTĖ

„Šilalės artojo” praktikantė, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos bakalauro studijų programos II kurso studentė

Nuotr. iš pašnekovės albumo