Kariuomenė ugdo motyvuotas asmenybes

Lietuvos kariuomenės pagrindas – gerai parengti kariai, pasiryžę siekti tikslo ir nepasiduoti, užklupus negandoms. Puikus to pavyzdys yra Vakaris Vaitulionis – savanoris karys, baigęs privalomąją tarnybą Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalione. Nors tarnybos metu iššūkių netrūko, o karantinas suvaržė šauktinių laisvę, vaikinas suprato, jog atiduoti kamufliažinę uniformą dar ne laikas.

Pasirodo, karinė uniforma Va­kario akyse šmėžavo nuo vaikystės, mat giminėje buvo dirbančių kariuomenėje, todėl jaunuolis sako nuo mažens girdėjęs įvairių pasakojimų apie šio darbo peripetijas, įdomių isto­rijų, kurios traukė jo dėmesį. Tad niekas per daug nenustebo, kai, gavęs mokyklos baigimo atestatą, rudenį jis susikrovė daik­tus ir pasiruošė nau­jam nuotykiui. Vaikinas pripažįs­ta, jog pirmi tarnybos mėnesiai tik­rai nėjo kaip per sviestą. Nau­­ja aplinka, griežtas tvarka­raš­tis, nemenkas fizinis krūvis, bausmės už nusižengimus – tai vos keletas dalykų, laukusių Va­kario.

„Geras fizinis pasiruošimas yra kariuomenės pagrindas, todėl visos tarnybos metu tam buvo skirtas ypatingas dėmesys, teko ne kartą „perlipti“ per save, norint pasiekti gerų rezultatų. Vadai buvo griežti, bet neskirstė į silpnesnius bei stip­resnius. Visi, tiek merginos, tiek vyrai, kariuomenėje yra ka­riai, visi neša tokio pat sunku­mo kuprines, atlieka tas pačias užduotis. Pradžia yra prisitaikymo periodas ir kiekvienas iš mūsų jį perėjome skirtingai. Tačiau tai, kas buvo sunkiai pasiekiama pirmą tarnybos mėnesį, po pusės metų atrodė vieni juokai“, – dabar sako jaunuolis.

Vakaris tarnybą atliko koronaviruso piko metu. Tuo laiku, kai dauguma įstaigų buvo uždarytos, šauktiniai izoliacijoje praleido gražiausias metų šventes ir palapinėje sutiko Nau­juosius metus.

„Karantinas paveikė tarnybą: įprastai kariai po bazinio laiko­tarpio grįžta į namus kiek­vieną savaitgalį, o mus dėl pande­mi­jos namo išleido tik du kartus per visą tarnybos laiką. Pa­vyzdžiui, per Kalėdas, kai dauguma bendravo su šeima ar artimaisiais, mes likome izoliuoti palapinėse, nes batalione tuomet buvo nustatytas vienas teigiamas koronaviruso atvejis. Bet šventinis maistas buvo labai skanus, pasijautėme lyg viena didelė šeima“, – juokiasi vaikinas.

Tarnyba karantino metu pareikalavo tiek fizinių, tiek psichologinių jėgų, tačiau įsimin­tinų įvykių  tikrai netrūko. Kam­bariuose kariai gyveno šešiese, todėl bent vienas iš jų dažnai prasimanydavo, kaip praskaid­rinti laisvalaikį: rengė šachmatų turnyrus, rankų lenkimo varžybas ir net įgyvendino  idėją kariuomenės sąlygomis pagaminti 3 kilogramų „tinginį“. Kadangi taip lengvai reikiamų ingredientų šauktiniams gauti nepavyko, iš sausų davinių sukaupė šokolado bei sausainių, o maisto aparate nusipirko daug šokoladinių batonėlių, kurie atstojo kondensuotą pieną.

„Maišeliuose išlydėme šoko­ladą, sudėjome viską, ką turė­jo­­me sukaupę, ir palikome ant palangės, kad sustingtų. Py­ra­gas gavosi sotus ir labai pa­ti­ko ne tik mums, bet ir vadams, iš pradžių norėjusiems duo­ti py­los už tokį elgesį“, – šyp­sosi Va­karis.

Prabėgus devyniems tarnybos mėnesiams, vaikinas suprato, jog nenori, kad jo, kaip kario, kelias baigtųsi, todėl nusprendė įsidarbinti kariuomenėje. 

„Kariuomenė kiekviename ba­talione turi skirtingų profe­sijų, veiklų, o rasti sau patinkančią gali kiekvienas, nesvarbu nori vairuoti, skraidyti ar plaukioti. Didžiosios kunigaikštienės Birutės batalionas yra sausumos pajėgų padalinys, todėl čia vyrauja įvairios pratybos miške, gynybinės bei puolamosios užduotys“, – pasakoja karys.

Vakaris skatina visus jaunus žmones tikėti savo idėja ir tvirta koja žengti į priekį.

„Svarbiausia – nebijoti, bandyti siekti daugiau, nestabdyti savęs. Jaunas žmogus turi daug galimybių ir laiko įgyvendinti savo svajones, tobulinti naujus įgūdžius. Tačiau dažnas, baigęs mokyklą, dar nėra apsisprendęs dėl pasirinkimo, nežino, ko norėtų. Todėl neabejoju, jog kariuomenė gali tapti puikia pagalbininke“, – įsitikinęs karys.

Be to, tarnyba ugdo ne tik fizinį pasirengimą, bet ir sustip­rina psichologiškai, palaipsniui, lyg į stalčiukus, sudėlioja tikslus ir siekius. O tuomet, įgavus pagreitį, jau galima važiuoti tolyn.

Greta GAILEVIČIŪTĖ

„Šilalės artojo“ praktikantė, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos II kurso studentė

Nuotr. iš pašnekovo albumo