Tarp kelių šimtų savanorių – ir merginos, ir vaikinai

Šiemet brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalione nuo­la­tinę privalomąją pra­dinę karo tarnybą (NPPKT) atlie­ka apie 200 vaikinų ir merginų iš visos Lietuvos ir net už­sie­nio. Tarp jų – ir šilališkiai, tačiau bataliono atstovai pastebi, jog karių iš Šilalės kaip niekada mažai.

Nors į batalionus šauktiniai su­sirinko rugpjūčio pabai­go­je, tik­­rais kariais tapo tik nuo rugsėjo vidurio, kai prisiekė tarnauti Tėvynei. Pasak bataliono civilių ir kariškių bendradarbiavimo vyriausiojo specialisto Donato Bar­sio, priesaika nėra paprasti žodžiai, ji reiškia, kad civilis tampa kariu ir bus juo iki gyvenimo pabaigos. Ne veltui kariuomenėje tarnavusieji yra vadinami atsargos kariais.

Tarp šiųmetės NPPKT karių dau­guma tarnybą pasirinko sa­­vanoriškai, o merginos vi­sos be išimties yra savanorės. De­vy­­nio­lik­me­tė Ka­­milė Šid­laus­kai­tė iš Did­­­kie­mio ir aštuoniolik­metis Gab­rielius Ged­gaudas iš Kvė­­dar­nos sako, kad jiems tar­nyba Lie­tuvos kariuomenėje yra savaime suprantamas da­lykas.

„Mokykloje buvau šaulė, o po­ra metų vyresnis brolis jau ati­tarnavo Tauragės rajone esan­čiame batalione. Tad ir pati to norėjau, ir mano pasirin­kimą palaikė tėtis su mama“, – pasakojo mergina.

Kamilė Šilalės Simono Gau­dėšiaus gimnazijoje baigė 10 klasių ir sugalvojo studijas pratęsti Anglijoje. Kadangi puikiai sekėsi anglų kalba, nusprendė studijuoti verslą bei turizmą. 

„Praleidau ten pusantrų me­tų, bet supratau, kad tai – ne man: nepatiko nei pasirinkta studijų kryptis, nei svetima ša­lis, nei kitokia kultūra. Ta­čiau į Lietuvą grįžau ne dėl to, jog šiek tiek nusivyliau: parvykusi į tėčio gimtadienį pagalvojau, ko man po svetimus kraštus bastytis ir laimės ieškoti, jeigu, kol laikas, galiu išbandyti jėgas kariuomenėje. Išsiunčiau dokumentus, įveikiau medicinos komisiją ir štai – karė“, – sakė K. Šidlaus­kaitė.

Ir ji, ir Gabrielius vienbalsiai tvirtino nesuprantantys tų, kurie visokiausiais būdais stengiasi išvengti tarnybos. Jiedu pripažįsta, kad Rusijos karas Uk­rainoje jų apsisprendimą ei­ti į kariuomenę paspartino, o ne atgrasė. Pašnekovų nuo­­mone, tik kariai iš tikrųjų žino, ką reiškia karo veiksmai, kaip tinkamai elgtis tokiu atveju, tad karinis pasirengimas neabejotinai yra naudingas kiek­vienam.

„Mano pasirinkimą tėvai ne tik palaikė, bet ir skatino. O rengiausi tam nuo mažumės, mat tėtis yra karys, dirba Tau­ra­gės ka­ro prievo­lės ir komp­lektavimo tarnyboje. Tad savo kelią žinojau dar besimokydamas Kvė­dar­nos Ka­zimiero Jau­niaus gimnazijoje. Mo­kyklos suo­le pra­dėjau domėtis Lie­tuvos ka­riuo­me­nės struktūra, lyginau sritis ir nusprendžiau, jog įdomiausia ir patraukliausia gali būti artileristo profesija. Ne tik todėl, kad batalionas yra mūsų rajone, bet ir dėl to, jog man smalsu, kaip jis veikia. Tad bus tikrai įdomu, kai prasidės mokymai“, – nekantravo tikrąjį kario gyvenimą patirti G. Ged­gaudas.

Jaunuoliai juokėsi, kad mokykloje jiems nelabai sekėsi matematika, tačiau abiem labai patiko istorija. Tad nors tar­ny­ba tik prasideda, vienbalsiai svarstė galimybę likti tarnauti ir po privalomo laiko. Tie­sa, negali žinoti, kas per tuos devynis mėnesius gali pasikeisti. Gal kitų metų gegužę, kai baigsis privalomoji tarnyba, planai jau bus kitokie. 

Bet jeigu nuspręstų nelikti kariuomenėje, Gabrielius siektų studijuoti kūno kultūros, sporto srityse, nes mokykloje daug sportavo, lankė krepšinį, karatė, o vyresnėse klasėse netgi padėdavo treneriams mokyti jaunesnius mokinius. Tad vaikinas galvotų apie trenerio darbą. Kamilė yra įgijusi profesiją Anglijoje, tačiau Lie­tuvoje jos išsilavinimas tik pag­rindinis, todėl pirmiausia nori įgyti ir galbūt naują profesiją. Merginą traukia teisė, tad gali būti, jog po kelerių metų išvysime ją policijos pareigūnų gretose. 

Pajūrio M. Pečiulionio artilerijos bataliono atstovas spaudai D. Barsys priminė, kad per devynis tarnybos mėnesius kariai yra mokomi keliais etapais: pirmi du mėnesiai skiriami ba­­ziniams mokymams pa­gal standartinę programą, vė­liau seka ilgiausiai trunkantis karinės spe­cialybės rengimas, o pasku­ti­niai trys mėnesiai skiriami mokymams dirbti komandoje. K. Šidlauskaitė ir G. Ged­­gau­das kol kas semiasi bazinių žinių, bet abu tikino, jog tarnyba yra lengvesnė, nei tikėjosi. Ta­čiau Kamilė sakė pastebėjusi, jog dar iki priesaikos priėmimo merginų gretos sumenko, o šilališkių tarp karių sutinka tikrai mažai – anot jos, ko gero, nebus nė dešimties.

Gabrielius pripažino lengvai pripratęs prie kariškos discip­linos, nors būtent ji buvo didžiausias iššūkis, mat, pasak vai­kino, tėvų namuose apie kai ku­riuos dalykus (kambario tvarkymą, dulkių valymą bei pan.) net nesusimąstydavęs. 

Kariuomenės atstovo D. Bar­sio teigimu, šiųmetėje laidoje Šilalės rajono gyventojų tėra apie 20 proc. (didžiąją daugumą sudaro kariai iš Klaipėdos bei Vil­niaus). Ir pripažino, jog toks faktas stebina, nes kariams savanoriams suteikiama galimy­bė pasirinkti tarnybos vietą, todėl mūsų rajono jaunuoliai privalomąją tarnybą galėtų atlikti visai šalia namų. Tuo labiau, kad daug paprasčiau grįžti į namus savaitgaliais ar atostogų (per metus kariams jų numatyta 14 dienų).  

„Džiaugiamės, jog kariai yra labai motyvuoti, stengiasi dėl geresnio rezultato. O tai ro­do, kad jie puikiai supranta savo misiją“, – sakė D. Bar­sys.

Su Pajūryje dislokuotu batalionu šiuo metu jame atliekantieji tarnybą atsisveikins ateinančių metų gegužės pabaigoje. Tada K. Šidlauskaitė ir G. Ged­gaudas pažadėjo pasidalinti savo įspūdžiais bei ateities planais su „Šilalės artojo“ skaitytojais dar kartą.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Nuotr. Algimanto AMBROZOS ir bataliono