Gyvenimo scenarijai: nuo Kvėdarnos iki Vilniaus

Iš Kvėdarnos kilęs aktorius Šarūnas Gedvilas gyvenime stengiasi vadovautis intuicija, drąsa ir gebėjimu nepasiduoti net sunkiausiomis akimirkomis. Šiandien jis jau gana gerai žinomas aktorius, klounas ir įkvepiantis pavyzdys visiems, kurie tiki savo svajonių galia. Nuo pirmųjų žingsnių mokyklos scenoje iki darbo Vilniaus „Lėlės“ teatre ir organizacijoje „Raudonos nosys gydytojai klounai“, Šarūno kelias buvo kupinas netikėtų posūkių, atradimų ir iššūkių.

Kaip gimsta aktorius: pirmieji žingsniai ir netikėti pasirinkimai

Vaikystėje Šarūnas niekada rimtai nesvarstė apie aktorystę. Kaip jis pats sako, nors mokykloje ir buvo aktyvus vaikas, dalyvaudavo renginiuose, netgi vaidino grupėje „Šmaikštukas“, kuriam vadovavo mokytoja Onutė Grygalienė, vis tik apie didžiąją sceną negalvojo. Tačiau viskas pasikeitė, kai su mokyklos draugais sudalyvavo televizijos laidoje „Humoro akademija“ ir sulaukė netikėto režisieriaus komplimento: „Šitas vaikinas gerai vaidina. Gal vertėtų tapti aktoriumi?“

Būtent ši frazė ir įkvėpė Šarūną pabandyti. Su mokytojos Ilonos Česaitienės pagalba pasiruošęs egzaminams, nusprendė stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.

„Pamenu, atvykęs į stojamuo­sius, buvau pasimetęs, gal dėl to ir į pagrindinį kursą patekti nepavyko. Bet įstojau į pantomimos vaidybos specialybę ir supratau, kad tai buvo liki­mo

ženklas“, – šiandien prisimena Šarūnas, neabejojantis, jog toks, galima sakyti, netikėtas žingsnis tapo tvirtu pagrindu tolimesnei jo aktorystės karjerai.

Teatras, klounada ir gyvenimo spalvos

Šarūno darbas teatro scenoje yra tik viena jo gyvenimo dalis – be darbo Vilniaus teatre „Lėlė“ ir aktorių ansamblyje „Degam“, jis užsiima ir socia­line kultūrine veikla, organizuoja stovyklas vaikams ir jaunimui Šalčininkų rajone, lanko senjorus jų namuose ir pan. Tačiau ypatingą vietą jo širdyje užima klounada. Kartu su kitais organizacijos „Raudonos nosys“ nariais Šarūnas kasdien aplanko ligoninėse gulinčius vaikus ir sen­jorus, dalindamasis su jais džiaugsmu bei viltimi.

„Klounada man suteikė daugiau, nei aš tikėjausi. Dirbdamas su pacientais, tu iškart pamatai savo darbo poveikį – jų šypsenas, džiaugsmo ašaras. Tai motyvuoja labiausiai“, – sako Šarūnas.

Nors dabar Š. Gedvilas jaučiasi pasitikintis savimi, prisipažįsta, kad kelias pripažinimo link nebuvo lengvas, o pirmieji mėnesiai Vilniuje – itin sunkūs.

„Pirmosiomis studijų dienomis net norėjau grįžti namo. Miestas atrodė per didelis, autobusai, daugybė žmonių... Buvau pasimetęs. Bet intuicija padėjo nepasiduoti“, – prisimena aktorius.

Dar vienas nelengvas etapas laukė po studijų, kai teatro trupė, kuriai priklausė, staiga netikėtai iširo.

„Po to netgi teko padirbėti lentpjūvėje, o apie aktorystę tik svajojau. Tačiau gyvenimas išmokė, kad nesėkmės yra laikinos, jos net gali tapti stip­rybės pamatu“, – prisipažįsta kvėdarniškis.

Šarūnas pabrėžia, kad, jo manymu, aktoriui svarbiausia yra drąsa.

„Tai nėra koks nors egzaminas, kurį gali ateiti ir išlaikyti. Mūsų profesijoje reikia atsistoti prieš komisiją, dainuoti, deklamuoti ir netgi šokti. Tam neabejotinai reikalinga savotiška drąsa, atsipalaidavimas, pasitikėjimas savimi. Taip pat svarbus ir gebėjimas prisitaikyti: aktorius turi būti tarsi molis, iš kurio režisierius gali lipdyti vaidmenis. Kūrybiškumas ir talentas – dar du svarbūs elementai. Bet iš patirties galiu pasakyti, jog bene svarbiausia yra nenusivilti, net jei nepasiseka iš pirmo karto. Kartais tiesiog reikia sulaukti savo momento“, – neabejoja Š. Ged­vilas.

Kvėdarna tebėra širdyje

Nepaisant sėkmės Vilniuje, Š. Gedvilas niekada neprarado ryšio su gimtąja Kvėdarna ir tikina, jog šis miestelis jam visada išliks ypatingu. Praėjusią vasarą jis vedė gimnazistams humoro pamokas, nes, anot Šarūno, humoras ne tik kelia šypseną, bet ir atveria kelius į gilesnį savęs pažinimą. Aktorius bei sertifikuotas socialinis klounas savo gimtojo krašto moksleiviams surengė edukacinius klounados ir vaidybos užsiėmimus, o šio projekto epicentre – siekis parodyti, kaip per paprastą, bet labai nuoširdų juoką galima atrasti pasitikėjimą savimi, išmokti laisviau bendrauti ir net įveikti įvairius kultūrinius barjerus.

Š. Gedvilas pastebi, jog klounada iš tiesų veikia giliai. Užsiėmimai, kurių metu dirbama su kūnu, emocijomis bei improvizacija, padeda jaunuoliams išlaisvėti ir nebebijoti nesėkmių.

„Kuo labiau priimame savo netobulumus, tuo labiau tampame atviri pasauliui“, – tikina aktorius.

Todėl ir Kvėdarnoje gimna­zistams Šarūnas ne tik demonstravo įvairius klounados ir pantomimos pratimus, bet ir mokė juos integruoti į kasdienybę.

„Vaidyba, klouno rolė suteikia drąsos bendrauti, pasijuokti iš savo klaidų ir nebesijausti pasmerktiems kitų akimis. Klounada yra galimybė išmokti savo šypseną paversti jėga“, – sako Š. Gedvilas, pabrėždamas, jog šis metodas skirtas kiek­vienam, kuris nebijo išbandyti naujovių ir matyti klaidas kaip savotišką kūrybos šaltinį.

Jis neneigia, kad galbūt ir sunku patikėti, jog paprasta šypsena ar suvaidintas pokštas gali tapti kelrode žvaigžde jaunuoliui, ieškančiam savęs, tačiau patirtis rodo, kad klounada nėra vien tik smagus pasilinksminimas – ji padeda perprasti savo vidinį pasaulį, išlaisvinti užslėptas emocijas ir pradėti labiau pasitikėti savimi. Štai todėl daugelis mokinių, iš pradžių droviai vengiantys dėmesio, jau po kelių užsiėmimų su Šarūnu išmoksta garsiau juoktis iš savo klaidelių ir drąsiau išmėginti vis naujus pratimus.

Pasak Šarūno, tokie projektai ir susitikimai gali tapti puikia alternatyva įprastoms pamokoms, suteikdami galimybę jaunimui atskleisti savo kūrybiškumą, išdrįsti viešai kalbėti ir augti kaip asmenybėms. Ir, žinoma, išmokti nuoširdžiai pasijuokti, bet pirmiausia – iš savęs.

Jis taip pat pastebi, kad gyvenimas mažame miestelyje suteikė daug vertingų patirčių, kuriomis ir dabar verta didžiuotis: „Kvėdarnoje vaikystė buvo kupina laisvės – galėjome žaisti lauke iki paryčių, be baimės dėl pavojų“.

Įkvėpimo šaltiniai – šeima ir kūryba

Šarūnas kartu su žmona, taip pat aktore ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja Virginija Kuklyte-Gedviliene, augina dvi dukras ir didžiuojasi, kad jos jau irgi rodo aktorinius gebėjimus, tačiau tikina, kad jam svarbiau, jog vaikai siektų to, ko nori jų širdis.

„Mūsų vyresnioji yra labai muzikali, o jaunesnioji drąsiai vaidina. Noriu, kad jos pasirinktų savo kelią, ir jei tai bus aktorystė, jas visuomet palaikysiu“, – sako aktorius.

O įkvėpimo savo darbui ir kūrybai jis randa, regis, paprastuose dalykuose. Pirmiausia tai yra ligoninėse sutikti mažųjų pacientų tėvai.

„Labiausiai mane jaudina tėvai, kurie be pertraukos, ištisas dienas praleidžia šalia savo vaikų, net jei gydymas trunka metus ar daugiau. Jų stiprybė ir viltis yra neįtikėtinos“, – teigia Š. Gedvilas.

O paklaustas, kas labiausiai patinka jo veikloje, Šarūnas atsako: „Ypatingai džiugina susitikimai su žiūrovais. Nesvarbu, ar tai teatro lankytojas, ar ligoninės pacientas – tai, jog gali kažkam suteikti džiaugsmą, yra neįkainojama.“

Šarūno kelias bei pasiekimai dar kartą patvirtina, kad net didžiausios svajonės gali tapti realybe, jei tik jų sieki atvira širdimi ir nuoširdžiu tikėjimu savimi. Iš Kvėdarnos kilęs aktorius ir toliau yra nusiteikęs ne tik produktyviai dirbti teatre, bet jo planuose – ir nauji monospektakliai bei projektai, skirti įvairaus amžiaus žiūrovų ir dalyvių auditorijoms.

O kur dar šeimyniniai džiaugsmai – Šarūnas atskleidė, jog su žmona laukia trečiosios atžalos, tad artimiausi mėnesiai žada būti ypač intensyvūs.

Emilija GEDGAUDAITĖ

Vilniaus universiteto Kauno fakulteto lietuvių filologijos ir reklamos specialybės 4 kurso studentė, „Šilalės artojo“ praktikantė

Š. GEDVILO asmeninio albumo nuotr.