Galimybė daryti tai, prie ko linksta širdis

Grožio industrija per pastarąjį dešimtmetį pasikeitė iš esmės, žmonės vis labiau stengiasi išlaikyti ne­prie­kaiš­tin­gą įvaizdį, siekia išsiskirti iš minios. Gimtadieniai, ves­tu­vės, pasimatymai ar kitos ypatingos progos dažnai tam­pa akstinu apsilankyti pas makiažo meistrą ar kirpėją. O kadangi šioje srityje konkurencija itin didelė, išsiskirti jo­je yra nemenkas iššūkis. Tačiau iš Kvėdarnos kilusi vy­rų kirpėja, stilistė ir makiažo meistrė Reta Jončaitė nuo pat savo karjeros pradžios stengiasi į darbą žiūrėti kū­ry­biš­kai.

Reta sako, jog pirmieji mėgi­nimai pagražinti drauges ar klasiokes gi­mė dar mokykloje. Kadangi lankė ir Meno mokyk­lą, spalvų, išraiškos pojūtis jai buvo suprantamas, tad ir norinčiųjų „išsibandyti“ netrūkdavo.

„Su drauge pasidarydavom foto­sesijų, ėmėme dalintis sa­vo darbais, juos pamačiusiems patikdavo, o tada ir prašymų padaryti makiažą atsirasdavo. Pamenu, per išleistuves padažiau septynias ar aštuonias merginas, o laiko pačiai pasidažyti pritrūko“, – juokiasi šiandien Reta, kelis pastaruosius metus gyvenanti Kaune.

Baigusi mokyklą, ji įstojo į Vilniaus kolegiją, mokėsi mados specialybės, tačiau, žinodama, jog kiek­vienas kūrybiškas darbas reikalauja visapusiško atsidavimo, po studijų nusprendė grįžti prie savo pirminio užsi­ėmimo ir tapo visažiste. 

„Studijų metais supratau, kad galbūt mada nėra tai, kam galėčiau atiduoti visą savo laiką – reikia be galo stipraus pašaukimo, o ir konkurencija šioje srityje yra tikrai didelė“, – prisimena Reta. 

Nors mados studijos nesužavėjo, vis dėlto šioje srityje padirbėti teko. 

„Maždaug penkis metus dirbau dizainerės Mortos Nakaitės stiliste „Mados infekcijos“ festivalyje, o ir dabar tokių darbų vis atsiranda. Šiaip ilgą laiką mąsčiau, ką dar norėčiau nuveikti mados srityje, todėl planuoju pradėti kurti kepures ar kitokius galvos apdangalus, nors, kita vertus, kūrybinis procesas vyksta nuolat“, – pasakoja mergina. 

Gyvenimui lekiant, Reta persikraustė į Kauną ir nusprendė imtis vyrų kirpimo. 

„Šis darbas mane labai džiugina, dabar tai yra mano pagrindinis užsiėmimas, jis suteikia šiek tiek pastovumo. Tačiau kadangi esu žmogus, kuris nori kurti, mokytis, tobulėti ir ieškoti naujų galimybių, manau, jog ši veikla gali tapti tramplinu į naujas perspektyvas“, – atskleidžia ji.

Reta neneigia, kad per karjerą teko patirti ir nusivylimų, netgi buvo minčių viską mesti, tačiau pavyko susikoncentruoti į tuos darbus, kuriais patenkinti klientai, o tai ir yra didžiausia paskata nepasiduoti nesėkmėms. 

Žinoma, būna ne tik prastų situacijų, bet ir sudėtingų klientų, bet tokiais momentais svarbiausia, anot R. Jončaitės, pasistengti rasti bend­rą kalbą, susitarti ir „nepamokslauti”. 

Kalbėdama apie siekį įsitvirtinti grožio srityje, Reta išskiria vieną paprastą, bet dažnai pamirštamą vertybę – abipusę pagarbą. Kiek­vienas makiažo meist­ras, kirpėjas ir kitokiu amatu užsiimantis žmogus puikiai supranta, jog šioje sferoje yra begalė žmonių, kurie, kaip ir tu itin sunkiai dirba, kad išsaugotų klientą. Kita vertus, iš jų tikimasi to paties. 

„Manau, klientų aptarnavimo sritis yra viena sunkiausių: kur bedirbtum, parduotuvėje, restorane, ar kirpykloje, privalai įvertinti spe­­cifiką, suprasti, jog tai reikalauja daug ištvermės ir stip­rybės. Ma­no nuomone, tokius žmones turėtume gerbti daug labiau“, – sako R. Jončaitė.

Kalbėdama apie gimtuosius namus, Reta prisipažįsta jaučianti ramumo ilgesį. 

„Anksčiau manydavau, jog labai norėčiau pagyventi Vilniaus centre, o dabar, kai tai galėčiau sau leisti, vis dažniau pasigendu ramybės be šurmulio, nuolatinės skubos, todėl traukia maža bendruomenė ir gimtieji namai“, – sako buvusi kvėdarniškė. 

Ji tikina gyvendama Vilniuje mėgdavusi eiti pasivaikščioti nakties metu, kai mieste nebūdavo žmonių, o persikrausčiusi į Kauną prisiminė, kaip myli gamtą ir ramybę: „Šis miestas mažesnis ir ramesnis, man labiau primena gimtąjį kraštą”.

Reta drąsina visus bandyti, kurti, nebijoti ir drąsiai žengti ten, kur veda širdis. Ir nebijoti ieškoti savęs, nesijausti mažu dideliame pasaulyje. Tačiau svarbu, anot jos, nepamiršti, jog šak­nys yra tai, ką privalu išlaikyti, ką beveiktum. 

Emilija GEDGAUDAITĖ

Vilniaus universiteto Kauno fakulteto lietuvių filologijos ir reklamos specialybės 4 kurso studentė, 

„Šilalės artojo“ praktikantė

Pašnekovės asmeninio albumo nuotr.