Apie Naujosios Zelandijos kalnų namelius ir niekur nedingstantį žaidimų karštį

Naujosios Zelandijos išteklių priežiūros ir apsaugos de­partamentas šalyje prižiūri virš 950 įvairių namelių, vadina­mų „huts“, tinklą. Jie žygių pakelėse pastatyti tam, kad, įvei­kę dienos atstumą, žygeiviai galėtų patogiai pailsėti. Dide­lių patogumų juose nėra – dažnas jų primena paprasčiausius barakus su daugybe paprastų lovų miegmaišiui nusimesti. Tačiau, turint vietą namelyje, nebūtina temptis palapinės ir kitų stovyklavimo daiktų, be to, pasitaikius dideliam vėjui ar lietui, nereikia nerimauti, ar išliksi sausas (tiesiogine to žodžio prasme dėl lietaus ir netiesiogine – dėl stipraus, pa­lapinę apgadinti galinčio vėjo). Rami naktis bei keliais kilogramais lengvesnė kuprinė bet kokiame kelių dienų žy­gyje iš tikrųjų yra didelė prabanga. 

Mažiau populiariuose nameliuose nakvynė kainuoja simboliškai – vieną kartą tokiame­ apsistojau už 10 Naujosios Ze­landijos dolerių. Tais retais at­vejais nereikalinga ir išankstinė registracija, mat apsigyveni­mas vyksta „First come, first serve“ principu, paprastai tariant, kas pirmesnis, tas gud­resnis. 

Tuo tarpu vadinamųjų „New Zealand Great Walks“ ar kitų populiarių žygių namelius būtina rezervuoti iš anksto, o jie gali kainuoti ir virš 100 Nau­josios Zelandijos dolerių. Už lovą su čiužiniu ir dar dešimti­s kambariokų tai yra didelė­ suma, bet ir už tokią kainą norinčiųjų gyventi nameliuose yra­ gausu. Norint užsiregistruoti nakvynei tokiame  namelyje, tai padaryti kartais reikia beveik pusę metų prieš kelionę.

Apie „Mueller Hut“ taką ­Nau­josios Zelandijos Kuko kal­no nacio­naliniame parke­ sužinojau ta­da, kai kolegė­ iš Aust­ralijos parodė nuotraukas­ iš ką tik jos ten buvusio žygio. Pamačiusi, kad Kuko kalnas iš tos vietos atrodo stulbinančiai, nusprendžiau, jog kelionę pradėsiu būtent nuo ten. Kadangi iki išvykimo bebuvo likęs mėnuo, gauti vietos namelyje šansų neturėjau. Bet tai manęs ir netrikdė – svarbiausia, kad takai su nameliais yra ypač ge­rai sužymėti ir, nors nebūtinai lengvi, tikrai saugūs. Be to, palapinėje miegoti šiuo atveju nieko nekainuoja, o aš buvau pasiruošusi įveikti savo nakvojimo palapinėje vienai baimę.

Kuko kalno miestelio centre atsisveikinusi su pavežėju, nužingsniavau į turistų centrą pasiteirauti tikslių orų prognozių kalnuose ateinančiai nakčiai. Nors žygis trumpas ir įveikiamas per dieną, jį ruošiausi pradėti vėlyvą popietę, o pasiekusi viršūnę, ten ir pernakvoti. Su oru pasisekė tobulai – už aptarnavimo stendo stovinti moteris patikino, kad visas vakaras kalnuose bus giedras, apsi­niauks tik rytą. Turiu pažįstamų, kurie „savo dienos” laukė­ tris ar net penkias dienas, tad­ tokia žinia įpūtė dar daugiau entuziazmo pradėti žygį (kai kitą rytą leisdamasi nuo „Mueller Hut“ į apačią sutikau žygeivius, keliaujančius aukštyn tik tam, jog paskęstų tirštuose debesy­se be jokio vaizdo, savo šypsančiai laimei nepamiršau dar ir dar kartą padėkoti). 

Šalia turistų centro mestelėjau kuprinę ant žolės ir atsisėdau šalia. Skardinė tuno, keli tra­­pučiai ir obuolys – po tokio užkandžio būdamas visas leng­vu­tis ir energingas gali skriste nuskristi iki viršūnės. Arba taip ma­­nai, kol neprasideda žygis.

„Mueller Hut“ takas greitai­ pa­sirodė esantis vienas iš tų, ku­rie „ant popieriaus” atrodo daug lengvesni, nei iš tikrųjų. Nors į vieną pusę reikia nueiti vos 6 kilometrus, beveik visas šis atstumas yra tiesiai į statų­ kalną – pirma užlipęs 2200 laip­telių, pasieki apžvalgos tašką­ „Sealy Tarns“, o vėliau sekda­mas nuorodomis kopi stačiu šlaitu aukštyn. Žygio metu iš vi­so pakyli apie 1000 met­rų. Kadangi apžvalgos taškas prasideda 750 m aukštyje, galiausiai pasieki beveik 1800 m­ aukštį. Tai nėra ekstremaliai daug, bet pakankamai, kad Ku­ko kalną pamatytumei lyg to­buliausiame pa­veiksle – su iš jo besitiesiančiais­ ledynais, jų tirpimo suformuotais žydrais ežerais ir upeliais. 

„Sealy Tarns“ apžvalgos taške sustojau pusiaukelės­ užkandžiui. Nusi­me­­tusi kuprinę ant žemės, stebėjau saulės apšviestą kalną ir galvojau tą patį, ką visada kalnai mane priverčia galvoti – virš nelaimių, nerimo, nesėkmės, skaudulių, vienišumo ir visko, ką kenčiame vaikščiodami že­me, egzistuoja nepastumiamas,­ neišvengiamas, galingas grožis ir ramybė.

Sako, jog seniau žiemos bu­vo šaltesnės, tačiau neprisimenu, kad man, būnant dar visai mažytei, burnon saujom kemšant sniegą būtų buvę šalta. Labiau nei šaltį prisimenu minutės pertraukėles per žaidimus – nuo šalčio traškantis sniegas buvo vietoj vandens, atsigaivinimui. Po kelių saujų, giliai kvėpuodami ir raudonais žandais vėl bėgome į kalniuką čiuožti žemyn arba slėptis nuo sniego gniūžtėmis vėl ata­kuoti pradedančių draugų. Energija ir karštis sruvo­ mūsų kūnais – tuo karštu žai­dimų džiaugsmu galėjome ati­tirpinti ir šalčiausias žiemas. 

Sniego +25o siekiančioje­ tem­peratūroje prieš tai buvau ragavusi tik vieną kartą,­ Kanadoje. Žygiuodama pro „Se­aly Tarns“ „Mueller Hut“ link, maž­daug 1300 m aukštyje pirmąkart paragavau Naujosios Ze­landijos sniego. Susiradusi dar neištirpusį plotelį šalia tako, pa­ėmiau pilną saują. Sniegą godžiai kąsnodama, delne greitai tirpstančiam ledui leidau varvėti per mano nuo saulės nude­gu­sias rankas, ant marškinėlių – bet kur gera, nes kopiant ir taip jau intensyvi saulė karščiu išmušė visą kūną. Galvojau – viskas keičiasi, o gal mums taip tik atrodo. Praėjus maždaug 25 me­tams nuo sniego kimšimo Šiū­­parių kaime, taip pat godžiai ir džiaugsmingai jį skanau­ju dabar. Tolimesnės vietos nuo ma­no kaimo turbūt ant Žemės nė­ra, bet jausmas mažai kuo skiriasi. Mintyse sukasi vėl ir vėl man sugrįžtantys kažkokio rašytojo žodžiai – svarbiausia nepamiršti žaisti. 

Padariusi dar vieną trumpą­ kvapo pagavimo pertrauką, pa­ž­velgiau į dar tolokai esančią­ sta­čią viršūnę ir nuolankiai, nu­­leidusi galvą ėmiau vėl žings­niuoti mintyse skaičiuodama ritmingą „vienas-du, vienas-du,­ vienas-du”. Dėl kalnų grožio, o gal­ ir kažko kito, visuomet rei­kia pakentėti. 

Kotryna PETRAITYTĖ

AUTORĖS nuotr.