Pietų Korėja: šalis – muziejus

Dvasinė ir kultūrinė Korėjos sos­tinė Kjongdžu (Gyeon­gju), įsikūrusi Šiaurės Kiogsango provincijoje, ant Japo­ni­jos jūros kranto, populiarumu nenusileidžia Seului. Kjong­džu buvo senosios tūkstantmetį gyvavusios (iki 935 m.) Sillos karalystės sostinė, 2000 m. įtraukta į UNESCO pa­saulinio paveldo sąrašą. Dabar miestas, vadinamas „mu­ziejumi be sienų“, išties pateisina šitą vardą. 

Kvapą gniaužiantys pojūčiai

Dirbtinis Anapji tvenkinys kartu su rūmais buvo įrengtas 30-ojo Silla karalystės karaliaus Munmu Didžiojo paliepimu. Jo prieigose pasodinti medžiai, apgyvendinti retų rūšių paukščiai ir gyvūnai, kurie atvežti iš įvairiausių pasaulio kampelių, siekiant sukurti utopiškai idealų pasaulį. Tvenkinio dydis įspūdingas – 200 m jis nutįsęs iš vakarų į rytus ir 180 m – iš šiaurės į pietus.

Tumuli parko kelias nužymėtas 23 Sillos karalystės valdovų bei jų šeimų narių kapais – jų kalvelės iš tolo primena žaluma pasipuošusias piramides. Tiesa, įeiti galima tik į vieną mauzoliejų – Cheonmachong kapavietę („Dangiškasis žirgas“). Skelbiama, jog 1973 m. vykusių kasinėjimų metu surasta daugiau nei 12 tūkst. artefaktų, kai kurie jų ir dabar puošia mauzoliejų.

Bulguksa šventykla – budistų vienuo­lynas, kuriame yra ne vienas Pietų Korėjos nacionalinio paveldo objektas: ak­meninės pagodos Dabotap ir Seokgatap, Cheongun-gyo („Mė­lynojo Debesies“) tiltas ir dvi paauksuotos Budos statulos. 1995 m. Bulguksa ir Seokgu­ramo grota, išrausta VIII a. To­hamsan kalno šlaituose, įtrauk­tos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Visi šie istoriniai objektai palieka neišdildomą įspūdį – visų pirma tuo, jog prieš kelis tūkstančius metų juos statė tokie pat žmonės, kaip ir mes. Tik be galingos technikos, vien rankomis...

Pietų Korėjos antras pagal dydį miestas ir penktas pagal dydį uostas pasaulyje Busanas yra stiprus ekonominis centras, kurio per II-ąjį pasaulinį karą neužėmė Šiaurės Korėja ir jam teko laikinosios sostinės vaid­muo. Dabar čia turistus traukia itin graži aplinka, jo šurmulys ir neįtikėtinas skaičius gyventojų (daugiau kaip 3,5 mln.), daugybė universitetų bei istorinių paminklų. Mes, grupelė lietuvių, ekskursiją pradėjome nuo Yongdusan parko, įsikūrusio ant vieno iš trijų kalnų Busano mieste. Senasis šio kalno pavadinimas Songhyunsan reiškia „kalnas, turintis vaizdą į jūrą per tankų pušyną“. Vėliau pavadinimas buvo pakeistas į Yongdusan ir reiškia „drakoną, kuris pasiruošęs įveikti priešus, puolančius iš jūros pusės“. Iš parko centre esančio 120 m aukščio bokšto atsiveria įspūdingas pakrantės vaizdas ir uosto didybė. Mums pasisekė pasigrožėti juo dar ir dėl to, kad nebuvo viską užgožiančio rūko. Man Busanas paliko didžiulį įspūdį ir labai priminė Dubajų.

Neaplenkėme ir nuostabiosios Haedong Yongung šventyk­los, pastatytos mokytojo Naon­go 1376 m. Ši, kaip nurodoma, išskirtinė šventykla išsidėsčiusi išilgai vandenyno linijos, todėl turistų mėgstama apžvelgti iš vandens. Sakoma, jog žmonės čia atvyksta per Naujuosius metus, kad galėtų sugalvoti norą ateinantiems metams stebėdami kylančią saulę, džiaugdamiesi sakurų žydėjimu. Beje, balandžio mėnesį švenčiant Budos gimtadienį, šventykla paskęsta žiedų ir žmonių jūroje...

Japonija – įspūdingų dangoraižių ir išskirtinės gamtos šalis 

Kelias dienas pasidairę po Pietų Korėjos miestus ir svarbiausius objektus, keltu iš Busano pasiekėme Japonijos Hakatą uostą – Fukuoka prefektūrą. Žiūrint į žemėlapį atrodo, kad Japonija – nedidelė šalis, bet jos plotas sudaro 377 tūkst. 975 kv. km. Be abejo, daugelis esame girdėję, kad šalis ypatingai tankiai apgyvendinta, miestai – sausakimši. Japonijo­je gyventojų skaičius siekia apie 127 mln., japonai sudaro daugumą, užsieniečių (korėjiečių, finų, brazilų ir kt.) bendruomenės sudaro labai nedidelę gyventojų dalį. Oficialią japonų kalbą naudoja apie 99 proc. gyventojų, o populiariausia užsienio kalba – anglų.

Iki šių dienų net 67 proc. šalies teritorijos yra apaugusi miškais. Sakoma, kad japonams pasisekė – žiemą čia nebūna labai šalta, o vasarą – karšta, nes šalyje trykšta karšti šaltiniai, ją saugo aukšti kalnai, jūros ir vandeningos upės. Japoniją sudaro daugiau kaip 3000 tūkstančiai salų, išsibarsčiusių Ramiojo vandenyno pakrantėje. Kadangi didžioji dalis šalies yra kalnuota ir netinkama nei žemės ūkiui, nei pramonei vystyti, daugiausiai gyventojų susitelkę pajūryje.

Piniginis vienetas – Japonijos jena, o vienas euras sudaro 157,7400 jenų. Japonai priima tiek eurus, tiek JAV dolerius, bet labiausiai vertina grynuosius pinigus. Nors daugelis parduotuvių ir viešbučių leidžia atsiskaityti populiariausiomis kreditinėmis kortelėmis, vis tik kai kuriose kavinėse, baruose ar mažesnėse krautuvėlėse to padaryti nepavyks. O kai kuriose netgi yra nustatyta minimali suma, už kurią reikia pirkti, kad būtų leista atsiskaityti kortele. Be to, už tokį atsiskaitymo būdą gali būti imamas papildomas mokestis.

Mums nuostabą sukėlė, jog aukštomis kainomis garsėjančioje Japonijoje pavakarieniauti galima ir nebrangiai. Ja­ponijoje galima mėgautis ir paly­gin­ti pigiomis pramogomis. Viena tokių – „sento“ – viešosios pirtys. Ir nors dauguma japonų namuose turi vonios kambarį, įprotis maudytis viešosiose sento neišnyko.

Kaip ir kitose Azijos šalyse, pagrindinis japonų valgis yra ryžiai, žuvis. Mėsa yra gana brangi, matyt, todėl ir vartojama rečiau. Japoniški valgiai užgeriami alumi, sake arba žaliąja arbata, kuri paprastai patiekiama nemokamai.

Japonai meldžiasi medžiams, akmeniui ir mano, kad tai turi sielą – šintoizmas yra senoji japonų religija. Kita paplitusi religija yra budizmas, o Budos mokymas propaguoja žmogaus tobulėjimą ir moko, jog jis pats kuria savo likimą.

Dažnam europiečiui Japonija atrodo tolima Azijos valstybė, gaminanti patikimus automobilius, televizorius ir dažnai kenčianti nuo žemės drebėjimų. Šaltiniai nurodo, jog 1995 m. sausio 17 d. įvykęs žemės drebėjimas nusinešė apie 5500 gyvybių. Mums būnant kosmoso muziejuje, irgi jautėme žemės drebėjimą, ir, tenka pripažinti, buvo labai nejauku. 

Tekančios saulės šalis didžiuo­jasi ne tik išvystyta pramone. Nuvykęs į Japoniją, iškart tampi „gaidzinu“, tai yra užsieniečiu. Tačiau kad iš paprasto „gaidzino“ nevirstum „bakagaidziną“, t. y. „kvailu užsieniečiu“, reikia susipažinti su vietos papročiais. Tarkime, jokiu būdu negalima su batais lipti ant šiaudinio demblio – tatamio, sveikinantis reikia ne kišti ranką, o tik kukliai nusilenkti – būtent mandagumas šioje šalyje yra vertinamas labiausiai. 

Giono rajone yra geišų kvartalas. Istoriniai šaltiniai atskleidžia, jog nuo II-ojo pasaulinio karo pabaigos geišų Japonijoje mažėja. Dabar jų Gione tėra apie 140, 20 vadinamos „maiko“ – mokinė, šokanti mergaitė. Mokinės plaukuose turi dau­giau dekoracijų, vilki kimono, tik šis

paprastai turi raudoną, o ne baltą apykaklę. Mokinės raudonai dažo tik apatinę lūpą, baltai išpieštas veidas sukuria paslaptingumo ir savotiško nepasiekiamumo aurą. Labai svarbu žinoti, jog geišų profesija buvo pirmoji galimybė moterims užsidirbti, jos parduoda įgūdžius ir kompaniją, o ne kūną, nors vis dar vyrauja įsitikinimai, kad geišos yra susijusios su prostitucija.

Aplankėme Dazaifu Tenmangu šven­tyk­lą, kuri tarp šimtų Ja­ponijoje esančių Tenmangų šventyklų yra svarbiausia. Maldos na­mai yra skirti mokslininko ir politiko Sugavara Michiza­ne dvasiai. Kadangi Michizane la­bai mėgo slyvų medžius, jų ap­link šventyk­lą galima priskai­čiuoti daugiau nei 6000. Šią šventyklą labai mėgsta studentai, todėl egzaminų metu ji būna apkabinėta pakabukais, tikint, jog tai padės išlaikyti egzaminus.

Keltu pasiekėme šventąją Mijadžimos salą, kurioje, pasak legendų, negalima nei gimti, nei mirti ir kurioje auga tik jauni medžiai, čiulba paukščiai bei ganosi elniai. Jų ten daugybė ir jie drąsiai ima maistą iš turistų rankų. O kai baigiasi gardumynai, elniai mielai kramsnoja tavo skėtį ar drabužio skverną, ir pasprukti nuo jų yra gana sunku.

Mijadžimos saloje išsiskiria Japonijos valstybine vertybe laikomos Icukušimos šventyk­los (UNESCO paveldo objektas) su įspūdingaisiais Tori vartais, kurie dėl potvynių ir atoslūgių dažnai vadinami plaukiojančiais ir yra žinomi visame pasaulyje. Mijadžimos sala yra laikoma šventa vieta, o šventyk­los kompleksą, susidedantį iš daugybės pastatų, jungia mediniai takai, akį traukia ir mediniai pilioriai virš jūros. Aukščiausia salos viršukalnė yra Misen kalnas, kurį vietos žmonės garbino jau VI a. 

Rasa ŠIAUDVYTIENĖ

AUTORĖS nuotr.