Reinis Suhanovs: „Mėgstu kurti uždarus pasaulius“

Klaipėdos dramos teatro didžiojoje scenoje viena po kitos rikiuojasi automobilinės priekabos. Šiek tiek nusidėvėjusios, apsitrynusios, iš pirmo žvilgsnio, visiškas svetimkūnis teatre. Visą šį technikos paradą su šypsena stebi latvis Reinis Suhanovs. Jis ką tik pasakojo pokštą – į teatrą atvežtas priekabas kažkas suskubo šveisti, mat jos atrodė per purvinos. Nesvarbu, kad tas purvas – dirbtinis, kruopščiai uždėtas dekoracijų gamintojų. R. Suhanovs – vasario 14 d. į premjerą kviesiančio spektaklio „Mane vadina Kalendorium“ (rež. E. Seņkovs) scenografas ir tai jam jau ketvirtas spektaklis šiame teatre.

R. Suhanovs labai užimtas kūrėjas, jis ne tik savo šalyje žinomas ir gerbiamas scenografas. Jis taip pat režisierius, dėstytojas, žmogus, spėjantis vienu metu skirti dėmesio labai skirtingiems projektams. Pavyzdžiui, jau dirbdamas su „Mane vadina Kalendorium“, jis tuo pat metu ruošėsi savo režisuoto spektaklio vaikams „Sprīdītis“ premjerai Valmieros teatre, beje, tame pačiame teatre jis yra įkūręs vasarą vykstantį teatro festivalį, tad rūpinasi ir jo organizavimo darbais.

Su R. Suhanovs kalbamės apie „Mane vadina Kalendorium“, mažų miestelių ypatybes bei kūrybą.

Dar prieš pakviečiamas į „Mane vadina Kalendorium“ spektaklio kūrybinę komandą jau buvote šio kūrinio gerbėjas?

Taip. Ir tebesu. Rašytojas Andris Kalnozols yra mano kartos menininkas, pažįstantys jį žino ir mėgsta jo darbą teatre. Turiu ne vieną tapatybę teatro erdvėje, viena iš jų – teatro festivalio vadovas, esu kvietęs Andrį festivaliui kurti operą apie traktorius. Ją, praėjus aštuoneriems metams po premjeros, vėl bus galima pamatyti šį rugpjūtį Valmieroje. A. Kalnozols išsiskiria labai specifiniu požiūriu į kasdienybę, kuris man nepaprastai patinka. Stebiu, ką jis kuria, pažįstu jį kažkiek ir asmeniškai. Žinojau ir tai, kad jis rašo šią knygą ir labai jos laukiau, jis pats pasakoja, kad dar rašydamas žinojo, jog ji bus populiari.

Ir dar vienas dalykas. Pats Andris yra kilęs iš Talsių, o mano vaikystė praėjo kaimyniniame Kandavos miestelyje. Į Talsius iš ten kartais numinu dviračiu.

Paminite tai, kaip post scriptum, bet „Mane vadina Kalendorium“ veiksmas vyksta mažame miestelyje, tad turbūt šio spektaklio kūrimui jūsų šaknys pasitarnauja?

Mėgstu gyventi sostinėje, keliauti, bet mėgavausi ir vaikyste mažame miestelyje. Mažas miestelis yra dalis mano DNR. Žinau, kad tai nėra lengvas gyvenimas – visi vieni kitus pažįsta. Kita vertus, tokie miesteliai kaip Talsiai nėra visiškas kaimas – juose yra visa reikalinga infrastruktūra, ligoninė, kartais galima pasižiūrėti ir teatro spektaklių.

Ką išskirtumėte kaip miestelio atmosferos svarbiausius elementus lyginant su miestu?

Jei nori kažką sutikti – tiesiog išeini iš namų. Be to, lengva su kažkuo susidraugauti vien dėl to, kad turi vienodą kasdienį maršrutą, taip ir man nutiko su vienu iš geriausių mokyklos draugų – tuo pačiu keliu eidavome namo, kol natūraliai ėmėme kalbėtis.

Svarbiausia miestelyje – žmonės ir jų artumas vienas kitam. Aišku ir pati erdvė šiek tiek kitaip suskirstyta nei mieste. Visi turi privačią erdvę – butą ar namą, bet miestelyje tų privačių erdvių daugiau – prisideda daržas, garažas. Taigi turi buto kaimynus, daržo kaimynus ir garažo kaimynus. Eini vasarą maudytis į upę ir vėl sutinki pažįstamus.

Su Elmārs Seņkovs kuriate ne pirmą spektaklį, kaip priėmėte kvietimą prisidėti prie „Mane vadina Kalendorium“ komandos? Pats autorius yra sakęs, kad jam atrodė, jog knygą bus sunku pritaikyti scenai.

Buvau labai laimingas, bet, taip, Elmaras kvietimą suformulavo atsargiai. Iškart neįvardino kūrinio, tik užsiminė, kad kalbėjosi su Klaipėdos dramos teatro vadovu ir kad iš to pokalbio atėjo mintis kurti knygos inscenizaciją. Nežinau, kodėl, bet iškart turėjau nuojautą, apie kokią knygą eina kalba. Dirbu Valmieros teatre ir ten jau turime vieną „Mane vadina Kalendorium“ pastatymą, prie jo neprisidėjau, tad labai džiaugiuosi turėdamas galimybę su šiuo kūriniu dirbti Lietuvoje. Žinau, kad knyga turėjo savo skaitytojų ratą ir čia. Be to, man patinka, kad yra šiokia tokia distancija nuo Latvijos.

Kaip priėjote prie šio spektaklio scenografijos idėjos?

Žinau, kad norėjau kinematografiško jausmo, nors pats ne itin mėgstu kiną. Kai sakau „kinematografiško“, turiu omenyje, kad man buvo svarbu scenoje išgauti labai skirtingų erdvių pojūtį. Turėti kažką, kas atrodo ankšta, kažką, kas erdvu. Norėjau skirtingo mastelio dalykų. Man buvo labai svarbu ir kelio jausmas – pagrindinis veikėjas Oskaras nuolat kelyje, nuolat juda. Andris taip pat visada kelyje. Taigi, nuo pat pradžių norėjau kelio filmo pojūčio.

Taip pat man buvo labai svarbus metų laikų pokytis bei urbanistinė poezija, atsiskleidžianti už miesto gyvenimo ribų.

Pagrindinis scenografijos atributas – priekabos, atrodo, kad tokia idėja galėjo kilti tik labai gerai nedidelio miestelio esmę suprantančiam žmogui. Gal pamenate, kaip apsisprendėte dėl priekabų?

Dabar atrodo, kad ta idėja tiesiog buvo. Bet įdomu paieškoti jos ištakų. Manau, kad tai susiję su masteliu. Su sodo namelio masteliu, garažo masteliu. Be to, mažame miestelyje žmonės turi skirtingą ryšį su transportu – juo dažnai reikia gabenti įvairius dalykus. Rygoje priekaba nereikalinga, neturėtum net kur jos laikyti, o miestelyje natūralu arba ją turėti, arba pažinoti kažką, iš ko ją lengva pasiskolinti.

Dengtos priekabos man leidžia sukurti labai skirtingas erdves – gal vienoje kažkas gyvena, kita gal pilna baldų arba bulvių, be to, jos kuria ir šiek tiek klajoklišką nuotaiką.

Bet kartu priekaba atrodo toks neteatrinis objektas.

Priekabas gamino labai gera dekoracijų kompanija Vilniuje. Jos atvyko į Klaipėdą labai meistriškai pasendintos – kai kurios atrodė lyg važinėję po kaimo kelius, apsinešę dulkėmis, kai kurios lyg karštu asfaltu važinėję. Kai gavome pirmąsias priekabas, apžiūrėdami jas pastebėjome, kad kažkas jas mėgino „nuplauti“ – jos buvo tiek tikroviškai nusidėvėję. Sakiau gamintojams, kad tai didžiulis komplimentas jų darbui.

Būsiu laimingas, jei ir žiūrovui jos atrodys tokios tikroviškos, jei jis negalvos, kad čia teatras, kad jos tiesiai iš „Senukų“ ar „Depo“. Man svarbu tas tikrovės jausmas. Pamenu, kai ruošiau kostiumus spektakliui „Varovai“ (premjera 2019 m.), prašiau aktorių atsinešti savo nudėvėtų rūbų, jei būtume pirkę naujus, žiūrovai justų melą. Kai kuriems spektakliams kuriant scenografiją ir kostiumus viską galima padengti savo asmeniniu skoniu ir tai bus puikus sprendimas, bet kitais atvejais, kaip „Varovų“ ar dabar kuriamo spektaklio, kuomet svarbu išgauti labai skirtingus tipažus ir nepadaryti vaizdo pernelyg teatrališko – sudėtinga tai padaryti tolygiai, tad aktorių įtraukimas labai gelbsti.

„Mane vadina Kalendorium“ kostiumus kurti taip pat pasitelkėte aktorius?

Taip, davėme visišką laisvę susirankioti sau patinkančius rūbus etiudams. Turiu puikią asistentę kostiumams Laurą Ruškytę, ji nufotografuoja aktorių atsirinktus rūbus, kartu peržiūrime turimas kolekcijas, jas aptariame. Tada vėl aptariame pačius kostiumus su aktoriais. Man patinka šis procesas, manau, jis patinka ir aktoriams – tokiu būdu jie jaučia daugiau laisvės kurdami personažus. Kai kurie turi nedidelius vaidmenis, tad savo personažo kostiumo kūrimas padeda jaustis labiau įsitraukusiais į spektaklio pasaulį.

Gerai, kad paminėjote „Varovus“, negalima neatkreipti dėmesio, kokios skirtingas scenografijos koncepcijas kūrėte „Mane vadina Kalendorium“ ir „Varovams“.

Taip! Stilistika visiškai skirtinga, „Varovuose“ turėjome švarią minimalistinę scenografiją – judantis namas buvo pagrindinė gairė, simbolis. Kalbant profesiniu žargonu, tai buvo daugiau scenos dizainas, t. y. turėjome funkcionalų produktą ir jį pritaikėme skirtingoms spektaklio scenoms. Pavyzdžiui, su lipnia juosta ant namo užklijavę kryžių sukūrėme bažnyčią. Šįkart scenoje turėsime daugybę objektų. Tai visai skirtinga stilistika ir filosofija.

Tikslingai savo darbe siekiate būti chameleonas?

Taip, man patinka keistis. Klaipėdos dramos teatre jau kūriau keturias scenografijas ir visos jos labai skirtingos. Spektakliui „Tėvas“ (rež. M. Ķimele, 2016 m.) ji labai realistinė, priderinta prie pačios scenos, po jos sekė absoliučiai abstrakti ir dinamiška „Mama drąsa“ (rež. E. Seņkovs, 2018 m.) su karusele, vaizdo medžiaga, tuomet „Varovai“ – su labai švaria, estetiška ir minimalistine scenografija, o dabar turėsime realistinę ir absoliučiai ne minimalistinę scenografiją.

„Mane vadina Kalendorium“ veiksmo vietos prototipas Talsiai Latvijoje. Ar kurdamas scenografiją galvojote apie galimą realų spektaklio veiksmo vietos atitikmenį Latvijoje ar Lietuvoje?

Ne. Scenoje nebus Joniškio, nors man Joniškis patinka. Aišku, sakoma, niekada nesakyk niekada, bet savo scenografijoje neinkorporuoju tikro pasaulio fragmentų. Kuriu uždarus pasaulius. Mano scenografija – uždara visata, tad tai, ką matote scenoje, ir yra visas pasaulis, jis niekaip nesitęsia užkulisiuose, juose nieko nėra. Viskas, ko mums reikia, yra scenoje.

Scenoje kurdamas miestelio vaizdą pasitelkiate ne tik priekabas, bet ir stilizuotus sezonų kaitą nurodančius papuošimus. Tai, kaip miesteliai puošiasi šventėms, paprastai gana skiriasi nuo didžiųjų miestų puošmenų – ar jums buvo svarbu nešaržuoti?

Jau minėjau, kad pats esu iš nedidelio miestelio, net šokau tautinius šokius, kurie, beje, Latvijoje yra kur kas didesnis reikalas nei Lietuvoje. Repeticijos ir kitos kultūrinės veiklos koncentruojasi vietos kultūros namuose, juose paprastai taip pat dirba menininkas ir labai įprasta, kad tas vienas žmogus sugalvoja miestelio puošimo konceptą visoms progoms ir pagal jį miestelis puošiamas nuo gatvių iki pagrindinės aikštės. Didesniame mieste erdvės puošimas yra dizaino reikalas, daugiau štampuočių, konceptualių idėjų. Mieste nebūtų įmanoma rankomis prigaminti tiek daug velykinių kiškių ar kiaušinių dekoracijų. Tuo tarpu miestelyje puošmenų reikia gal tik kokioms penkioms vietoms, tad viską galima padaryti rankomis. Ir man tai atrodo nepaprastai asmeniška, šilta, svarbu ir labai gražu.

Grįžkim į „Mane vadina Kalendorium“ pradžią Klaipėdoje – prieš prasidedant aktyviam spektaklio kūrimo etapui, atvykote kartu su režisieriumi pristatyti spektaklio teatro darbuotojams, atsivežėte ir fizinį scenografijos maketą. Juos po truputį išstumia kompiuterinės vizualizacijos, kodėl pats vis dar gaminate fizinius maketus?

Daug priežasčių. Pirmiausia, maketu sukuriu erdvę, galiu su ja dirbti taip, kaip to negalėčiau virtualioje terpėje. Modelis man leidžia justi mastelį, proporcijas, kompiuteryje to jausmo neišgausiu. Antra, modelis padeda bendrauti su kolegomis teatre, pavyzdžiui, pristatau scenografiją režisieriui ir jis gali išimti atskiras detales iš maketo, apžiūrėti jas iš visų pusių, perstumdyti. Ima su jomis savotiškai žaisti. Man atrodo, kad toks maketas yra atvira struktūra, skatinanti kūrybinį procesą. Kompiuteris, priešingai, jį pristabdo.

Šiuo metu esu įsitikinęs, kad reikia rasti būdą, kaip gaminti maketus, kad jie ne tik kuo tiksliau atlieptų būsimos scenografijos idėją, bet tuo pat metu neatbaidytų savo profesionalumu, kad atrodytų paprastai pagaminami. Jei atsinešiu nepaprastai kruopščiai padarytą modelį, režisierius manydamas, kad išleidau tam modeliui šimtus eurų, jausis nesmagiai sakydamas, kad kažko reikia atsisakyti. Taigi, modelis turi būti šiek tiek kaip juodraštis.

Galiausiai, atvažiuoju, atsivežu modelį, pats kuriam laikui vėl išvažiuoju, bet modelis lieka, kaip įkvėpimas, kaip iliustracija.

Gal dar reikėtų paminėti, kad tokiais atvejais kaip šis spektaklio kūrybiniame procese kalbame savo anglišku pidžinu, kuris kažką iš mūsų komunikacijos nukerta, bet maketas, stovintis prieš mus, tai grąžina atgal. Tai kūrybinės kalbos tęsinys. Štai toks ilgas atsakymas į labai gerą klausimą.

„Mane vadina Kalendorium“ premjera vasario 14 ir 15 d. Klaipėdos dramos teatre.

Spektaklis kuriamas pagal Andris Kalnozols romaną „Mane vadina Kalendorium“. Romaną ir inscenizaciją iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys. Režisierius, inscenizacijos autorius Elmārs Seņkovs, scenografas Reinis Suhanovs, scenografo asistentė kostiumams Laura Ruškytė, dramaturgė Loreta Kalniņa, choreografė Sintija Skrabe, kompozitorius Edgars Mākens, šviesų dailininkas Niks Cipruss, režisieriaus asistentas Marius Pažereckas.

Vaidina: Džiugas Grinys, Darius Meškauskas, Eglė Barauskaitė, Vaidas Jočys, Karolis Maiskis, Mikalojus Urbonas, Samanta Pinaitytė, Toma Gailiutė, Simona Šakinytė, Renata Idzelytė, Jonas Baranauskas, Jonas Viršilas, Linas Lukošius, Justina Vanžodytė, Marius Pažereckas, Antanas Razgauskis.