Į Džangjė – per Kiniją Marko Polo keliais

Rytas prasideda skubėjimu į greitaeigių traukinių stotį, iš kurios po gerų poros valandų turėtume atsidurti Džangjė, pradardėję šiaurine Šilko kelio atkarpa Didžiosios Kinijos sienos link ir garsiojo italų keliautojo Marko Polo keliais, kuris, kaip spėjama, XIII a. čia praleido net 17 metų. O kol traukinys skrieja, prieš akis veriasi kas sekundę besimainantis vakarų Kinijos kraštovaizdis – kalnus, uolas­ bei plačius slėnius kadaise kirto ir bandė užvaldyti bei prisijau­kinti skirtingos Rytų tautos.

Daugiatautis

Šiandien Džangjė telkiasi per 30 etninių grupių, ir tai yra bene margiausias regionas Kinijoje. Gausiausiai čia yra tibetiečių, kurie kadaise šiame regione turėjo itin didelę įtaką. Tai šiandien tibetiečiai yra nustumti į užribį, patiria pažeminimą ir net smurtą. Klausiausi jų istorijų ir dingojosi, jog viskas taip panašu į buvusią Lietuvos okupaciją. Girdi, Kinijai net dėkoti reikėtų, kad ši rūpinasi tibetiečiais, modernizuoja jų gyvenimą, kovoja su prietarais. Tik va tas Dalai Lama XIV drumsčia šį „darnų“ sugyvenimą. Beje, kinų mokslininkai, pasivadinę vienais įtakingiausių pasaulio tibetologų, ne taip seniai lankėsi ir Lietuvoje bei bandė išsklaidyti neva britų prieš šimt­metį sukurtus mitus dėl tibetiečių neprik­lausomybės: esą tai britai įkalė šiai etninei mažumai į galvas, jog šie tikrai kažkada buvo nepriklausomi... 

Tik pasaulis pasakomis, jog Tibetas buvo ne okupuotas, bet išlaisvintas, ne nuniokotas, bet modernizuotas netiki. Visai taip, kaip kažkada rusai mus „išlaisvino“... Šiaip jau Kinijai būtų patogiau, jei tibetiečių iš viso nebūtų. Bet jų yra ir jie kasdien patiria kančias, jų unikali kultūra ir gamta vis labiau niokojama. Nepatiria laimės ir kitos Kinijos tautinės mažumos. Net musulmonų kvietimas maldai yra uždraustas.

Džangjė miestas kadaise buvo vadintas­ Gondžau. Kalvotos apylinkės, išvagotos upių ir kasmet patręšiamų išsiliejančių upių žemių, labai skiriasi nuo kitų su juo besiribojančių regionų. Šiaurėje Džangjė ribojasi su į stepes pereinančia Vidine Mongolija, pietuose – su Činhajaus provincija, buvusiu Tibeto Amdo regionu. Be to, atsižvelgiant į gigantiškus Kinijos mastus, netoli plyti ir islamiškasis Sindziango uigūrų autonominis regionas. Bet apie jį – šiek tiek vėliau, kai ten nuvyksime...

Pirklių migracijai buvusio svarbaus Hesi koridoriaus pusiaukelėje augęs Džangjė miestas iki pat paskutinės Padangių imperijos dinastijos Čingų buvo vadintas Gondžau. Vėlesni valdovai norėjo modernesnio pavadinimo. Džangjė „tobulėja“ ir šiandien. Jis globalėja ir modernėja kartu su visa Kinija, dėl to tiesiog akyse dūsta senoji miesto dvasia. Jos dar kažkiek yra likę, bet ateities turistai vargu ar jos beras.

Dafo šventyklos

Viena Džangjė įžymybių – Didžiojo Budos – Dafo šventyklos. Tai – didžiausias iš Vakarų Xua dinastijos, valdžiusios regio­ną nuo XI iki XIII a., laikų išlikęs šventovės kompleksas. Šiame komplekse objektas Nr.1 tiek budistams, tiek turistams yra per du aukštus įkurdintas Gulintis Buda. Tai yra didžiausia visoje Kinijoje tokio pobūdžio skulptūra. Jos aukštis siekia 33 metrus, ilgis –24 m, plotis – net 49 m. Auksu padengto, raudonu apsiaustu prisidengusio didžiojo mokytojo gulėjimo poza rodo, kad jis jau palieka šį pasaulį ir panyra į nirvaną. Už jo stovi mokiniai. 

Didelės reikšmės šventyklai suteikia i­r legenda, tikinanti, jog būtent čia gimė Čin­gischano anūkas Kublaichanas, Kiniją užvaldžiusios mongolų Juanių dinastijos įkūrėjas. Čia įsikūręs ir didžiausias Azijoje Dafo vienuolynas, yra ir budizmo akademija bei Kung Fu mokykla. 

Mati – niekaip neatkartojama ir nenukopijuojama įstabi žmogaus ir gamtos architektūra. Kiekviena detalė – nuo mažiausių molinių skulptūrų, ant rausvomis ar pilkšvomis juostomis bei „dėmėmis“ kabančių pagodų, iki daugybės „akių“, žvelgiančių į Čiliano kalnus, yra kažkas fantastiškai pribloškiančio. Mati, išvertus iš kinų kalbos, reiškia „arklio kanopos“. Šį pavadinimą grotoms padovanojo graži legenda apie skrendantį arklį, kuris paliko savo kanopų įspaudus Linsongo uolose. Spėjama, jog budistinių mokymų, ritualų ir meditacijų pastoge jos virto V ar VI a. 

Siauručiukais, stačiais tunelių laiptais braunamės į magiškas budų buveines, meditacijų urvus, juos jungiančius tunelius. Vienas mūsų bendrakeleivis iškart pasiduoda – nepralįsiąs. Viena moteriškė čia suprato turinti klaustrofobiją. Ir išties, klajonės praeities tibetiečių kultūros labirintais tik­rai nebuvo lengvos. Bet juk ne lengvų takelių ieškoti ir vykstama į Kiniją.

Prie Tibeto budizmo priartina ir baltos stupos kupolas bei smailė, tarytum girliandos vėjyje plazdančios skirtingų spalvų maldos vėliavos, į kurias tarsi alsuoja taurus kalnų horizontas. O gal viename iš urvų bus aptikta kosminio grožio thanka ar narsioji dievybė? Net ir nežinodami visų religijos istorijos vingių ir budistinių mokymų smulk­menų, savo oda pajutome, kad paradoksų­ pilna Tibeto budizmo šventovių aplinka, jo­se tvyranti atmosfera smarkiai skiriasi nuo­ kitų lankytų tokio pobūdžio objektų.

Nekultūringa kultūra

Džangjė miestas bei jo apylinkių šventyk­los šiandien atrodytų visai kitaip, jei ne Mao Dzeduno vykdyta Kultūrinė revoliucija. Savo vado paraginti jaunieji chunveibinai atsidavusiai puolė naikinti praeities prietarų, šventovių ir jų meno. Iš daugelio šventovių liko tik pelenų krūvos ir griuvėsiai. Visai taip pat, kaip ir mūsų bažnyčios kadaise buvo paverstos sandėliais ar net arklidėmis. Todėl mums labai gerai suprantama, ką šio krašto žmonės patyrė.

Mirus Mao Dzedunui, jį pakeitė kitas komunistas, tačiau jo požiūris į kultūrą buvo šiek tiek nuosaikesnis. Tik bėda, jog to kultūrinio paveldo nedaug bebuvo likę. Pasak gido, liko tik atplaišos, kurios nedegė ir negriuvo. Pasikeitus valdžiai, lyg ir bandyta šį bei tą atkurti, kad prieš pasaulį taip negražiai neatrodytų, bet dirbta atgrubnagiškai, nesigilinant į detales, ir, kaip sakė mus lydėjęs gidas, tas „atkūrimas“ autentiškas tiek, kiek mūsų Valdovų rūmai. Arba pilys Baltarusijoje, kurias „restauravo“ proftechninės mokyklos mokiniai...

„Vekseliai“

Kai kurios šventyk­lėlės, urvai tiesiog užgriozdinti popieriais. Bet ne šiaip paprastais popieriais, o „vertybiniais“, o geriau į juos įsižiūrėjęs, matai, kad iš jų yra kažkas išlankstyta. Tikima, kad jei žmogui po mirties jo artimieji į šventyklą atneš išlankstytą namą ar kokį kitą daiktą, tai pomirtiniame gyvenime jis jį tokį ir gaus. Tik būtina tuos lankstinukus sudeginti, nes tik taip dovanos pasieks mirusįjį, nukeliaus pas jį per dūmus ir ugnį. Deja, panašu, kad mūsų lankytose šventyklėlėse artimųjų dovanos įstrigo: popierėlių gausa rodė, jog adresatai labai seniai lauktuvių iš šio pasaulio nesulaukia. Tačiau jų kiekis liudija ir apie gyvųjų svajones, norus, mat tikima, jog, juos užrašius, norai išsipildo. Užrašiau ir aš – kad Ukraina laimėtų. Bet dievai dar neišgirdo...

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.