Vaivorykštės kalnai Kinijoje

Kelionės po Kiniją „vinis“ vienareikšmiškai buvo Vai­vorykštės kalnai ir Ledo slėnis. Tai kažkas nuostabiau už nuostabiausius reginius... Gamtos sukurti vaizdai čia pranoksta bet kokį žmogaus sukurtą, tegul ir patį genialiausią žanrą ar epochą.  

Visos spalvos

Šį gamtos stebuk­lą­vargu ar galima pavadinti­ Vai­vo­rykš­ti­niais kalnais. Juk vaivorykštė­ turi vos septynias spalvas, tuo tarpu šie kalnai turi visas žemėje esančias spalvas bei atspalvius. Ir jos dar priklauso nuo saulės kritimo kampo, nuo debesėlio. Rodos, žiūri į tą pačią vietą, o po minutėlės matai jau visai kitokias spalvas. Todėl ir sunku patikėti savo akimis, žvelgiant į tokius stebuk­lus, prie kurių žmogus nė piršto neprikišo. Beje, keliautojai prie Vaivorykštės kalnų labiausiai laukiami dar prieš saulėlydį, kuomet smiltainių ir mineralų piramidėse suintensyvėja spalvos, kurios tiesiog prieš akis sukuria neįtikėtiną, it iš sapno ištrauktą ir ant žemės pagrindo užtiestą paletę.

Milijonai metų

Kinijos Gansu provincijoje išsidėsčiusiame geologiniame reljefo parke Zhangye Danxia plytintis kalnynas atrodo tarsi būtų nutapytas. Tačiau net talentingiausiam šios žemės dailininkui to atkartoti nepavyks. Ir motulei gamtai ne iš karto pavyko – ji šiuos kalnus „tapė“, iš mineralinių nuosėdų ir spalvoto smiltainio lipdė keliasdešimt milijonų metų. Skirtingų spalvų uolienos formavosi viena ant kitos. Tačiau prieš 40 ar 50 mln. metų įvyko tektoninių plokščių susidūrimas, kurio metu tuometinė Indijos sala buvo prijungta prie Eurazijos žemyno. Per 50 mln. metų Indija, judėdama maždaug 8 metrų per šimtą metų greičiu, prisidėjo prie Himalajų kalnų masyvo ir Vaivorykštinių kalnų Gansu provincijoje susidarymo.

Suprantama, kad toks stebuk­las yra apipintas tikėjimais, burtais, legendomis, jis įsipynė ir į kinų mitologiją. Viena legendų pasakoja, jog vaivorykštė kalnuose pa­rodo tą vietą, kurioje gyvena ar apsilanko drakonas. Drakonas Ki­nijoje – gėrio, sveikatos, turtų, galybės simbolis. Jis nesispjaudo ugnimi kaip kitų Azijos šalių drakonai – jis lieja vandenį. O kur vanduo, ten ir gyvybė, ten puikus derlius... Pamatęs kalnuose­ vaivorykštę,­ beveik gali tikėtis, kad netrukus sulauksi didelės sėk­­mės. Tik, manau, labai sunku tą vaivorykštę pamatyti, nes kalnai taip pakeri visas jusles, kad nieko daugiau nebematai, kaip tiktai nepakartojamą kalnų grožį.

Taoizmo simbolis 

Vaivorykštė yra labai reikšmingas taoizmo simbolis. Jos spalvos­ atstovauja penkioms budizmo šei­moms. Oranžinė siejama su Bod­histava, t.y. žmogumi, pasiekusiu­ nušvitimą, tačiau pasirinkusį gyventi Žemėje ir tarnauti žmonėms. Todėl mes Rytų kraštuose matome tiek daug oranžinės spalvos. Oranžinį rūbą dėvi dauguma vienuolių, į tokios spalvos audeklą yra supami mirusieji.

Pasak mus lydėjusio gido Igno, tikriausiai nėra jokio­ atsitiktinumo, kad būtent Vai­vorykštiniuose kalnuose susiformavo Budą garbinanti religija. Tolimojoje Kinijoje tarsi visa gamta išpažįsta šią religiją. Juk taoistai turėjo savo asmenybės tobulumo idealą. Tas idealas reiškė psichiškai atsipalaidavusį, visiškai susiliejusį su gamta žmogų. Taoistai tikėjo, kad, prisilaikant maitinimosi, fizinės ir psichinės higienos, galima pasiekti nemirtingumą. Jie pasiekdavo didelių laimėjimų taikydami adatų terapiją, gydydami žolėmis ir kitomis natūraliomis priemonėmis, kurios šiandien kelia didelį medikų susidomėjimą. Iš tiesų jie tiesiog buvo gamtos vaikai.

Saugo UNESCO

Zhangye Danxia kalnų reljefas kartais vadinamas Azijos Di­džiuoju kanjonu. Šis geologi­nis kinų parkas 2009-aisiais bu­vo įtrauktas į UNESCO paveldo­ sąrašą. O prieš tai kinai spėjo ja­me nutiesti keliukų – takiukų, pristatyti parduotuvėlių, kavinu­kių, t.y. tokių objektų, kurie šiame parke dera it karvei balnas.  

Kinų archeologai žemėlapiuose Vaivorykštinius kalnus pradėjo žymėti tik apie 1920 – 1930 m. Tačiau už Kinijos ribų šis stebuklas ir toliau liko nežinomas, turistai jį atranda tik dabar. Be to, pasirodo, smalsieji lietuviai buvome pirmieji, kurie atvažiavome į šią vietą. Tad jeigu kuriam skaitytojui pavyktų aplankyti Kiniją, rekomenduojama rinktis tik „laukinį“ jos maršrutą – gamta tikrai neapvils.

Turi analogų

Zhangye Danxia kalnų rel­je­fas pasaulyje turi analogų. Pa­­­vyzdžiui, Šiaurės Amerikoje, Ka­nadoje panašų vaizdą galima­ pa­matyti Britų Kolumbijoje Spect­rum Range kalnuose. Jie yra vulkaninės kilmės ir atsirado tokiu pat būdu kaip kinų Vaivorykštiniai kalnai. Tačiau Kanados kalnų juostas sudaro lavos, pemzos, pelenų ir mineralų sluoksniai. 

Jungtinių Amerikos Valstijų pie­tuose stūkso Chilcotin plokščiakalnis, kuris taip pat žavi vaivorykštę primenančiu reljefu. Kaip ir Kanados kalnai, taip ir šie yra vulkaninės kilmės, o sudaro jį šiek tiek kitokia uoliena, kurioje yra kiek mažiau aliuminio ir daugiau natrio bei kalio. Unikali šių mineralų koncentracija sukuria plokščiakalniui būdingą spalvų gamą.

Tačiau nors Zhangye Danxia kalnų reljefas turi į save panašių „giminaičių“, bet yra vienintelis vaivorykštę primenantis gamtovaizdis, kuris nėra vulkaninės kilmės. Todėl jis ir yra laikomas vienu iš pasaulio stebuklų. Kažkur prieš kelionę perskaičiau, jog kalnų masyvas vidurio Kinijoje turėtų būti įtrauktas į objektų sąrašą, kuriuos būtina pamatyti prieš mirtį...

Ledo slėnis

Koks nusivylimas – Ledo slėnyje ledo... nėra. Šią vietovę užplūdusios ne atšiaurios, bet šiltos spalvos: šakotas, dantytas, karpytas reljefas kai kur atrodo tarytum nuauksintas, kai kur įgyja ramesnį, matinį molio arba sodrų oranžinį, rausvą toną, priklausomai nuo vietos, paros meto, saulės nuotaikų. Tačiau negalima sakyti, kad ir ledo visai nėra. Vietomis tarp uolų baltuoja lopinėliai, kurie atrodo kaip tikras ledas. Iš pradžių pagalvojau, jog tai gali būti druska, todėl, kad įsitikinčiau, palaižiau. Pasirodo, ne druska baltuoja, o kažkoks kitoks mineralas.

Ledo slėnis ypatingas tuo, kad į neaprėpiamą horizontą driekiasi prieš milijonus metų dėl tektoninių slinkčių ir ardomųjų procesų (vandens, vėjo, sniego) susiformavusios eilės natūralių žemės skulptūrų. Ką šiuose gamtos kūriniuose galima įžiūrėti, yra kiekvieno fantazijos lygis: vienas mato grybą, kitas įžiūri savo kaimyną su keista kepure, vienam atrodo, jog tai – piramidė, o kitam – apžvalgos bokštas, kažkas įsivaizduoja plepančias bobutes, o kažkas – dramblį su drambliuku... 

Nuostabu tai, kad Ledo slėnis yra nuogas, jokia agresyvia žmogaus veikla nepridengtas ir nesudarkytas žemės paviršius, kur erozija virto aukštojo pilotažo kūryba. Išskyrus vėlgi tuos takelius, kurių tikrai galėtų būti kur kas mažiau, nes jie tiesiog darko kraštovaizdį. Be to, jie visiškai nėra būtini, jei nori pasiekti vieną ar kitą tašką – juk į kalnus eini ne parko takelių tikėdamasis. 

Kai po gausybės „ach ir och“ sulipome į autobusą, gidas Ignas mįslingai paklausė: galbūt tai mums, žemės gyventojams, yra užuomina apie tai, kaip atrodo homo sapiens dar nepasiektos kitos planetos? Ir kas drįstų ginčytis. 

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.