Spektaklį konsultuojanti psichologė: „Nuolat mokomės lavinti bendravimo įgūdžius“
Pokalbiuose apie bendravimą su paauglystės link žengiančiais vaikais ir tuo metu ryškiau pajuntamais komunikaciniais sunkumais Klaipėdos dramos teatro aktoriams išsivystė idėja nesusikalbėjimą paversti centrine naujausio šio teatro spektaklio jauniesiems žiūrovams tema. Aktoriaus Karolio Maiskio režisuojamas spektaklis „Ką sakai?“ pasakoja labai smagią, šiek tiek grėsmingą ir labai laimingai pasibaigiančią istoriją apie mergaitę, kuri vieną rytą staiga ima nebesuprasti, ką kalba aplinkiniai – iš jų gerklių sklinda tik keisti marmalai. Spektaklio augimo procesą stebės ir su jo kūrėjais įžvalgomis dalinsis sveikatos psichologė, psichoterapeutė Aušra Gudjonytė, savo praktikoje daug dėmesio skirianti būtent vaikų ir tėvų santykiams. Pasak jos, ydinga kaltę dėl prarasto ryšio su vaikais suversti tiktai paauglystei ar manyti, kad visi kylantys bendravimo nesklandumai savaime išaugami.
Teatras savęs ir kitų pažinimui
A. Gudjonytei įsijungimas į „Ką sakai?“ proceso stebėseną nėra pirma patirtis teatre. Ji konsultavo „Taško teatre“ Agnijos Šeiko kurtą spektaklį „Trijulė aukštyn kojomis“, gal dėl to sulaukusi kvietimo iš Klaipėdos dramos teatro sutiko nedvejodama. K. Maiskio kuriamo spektaklio tema jai atrodo ir įdomi, ir aktuali, o pats teatras – puiki terpė lavinti bendravimo įgūdžius, „spektaklius mes, žiūrovai, stebime šiek tiek atsitraukę, saugiai, su mažesniu gynybiniu barjeru, patys nesikišdami į procesą, bet dalyvaujame stebėdami ir klausydami, bandydami pajausti ir suprasti, ką mums norima parodyti procesu scenoje. Tapatinamės su veikėjais ir jų išgyvenamomis situacijomis, atpažįstame panašumų su savo gyvenimo aplinkybėmis ir tai gali padėti normalizuoti, kai kurias problemas ar lengviau rasti joms sprendimus“. A. Gudjonytė minėjo, kad kartais ir savo klientams – tiek paaugliams, tiek suaugusiesiems – rekomenduoja teatro užsiėmimus, nes jie padeda ugdyti gebėjimą aiškiai reikšti mintis, kūrybiškumą, gerina gebėjimą suprasti aplinkinių kūno kalbą, komandinio darbo įgūdžius, didina pasitikėjimą savimi, verčia peržengti save ribojančius įsitikinimus.
Spektaklyje „paukščių kalba“
Kuriamas spektaklis paliečia labai universalią ir kartu fundamentalią temą – nesusikalbėjimą, o kūrėjų pasirinktas būdas jį išreikšti per „paukščių kalbą“, glosolaliją – kalbėjimą beprasmiais garsais, skambesiu primenančiais rišlią kalbą, leidžia pajusti bejėgiškumą ir atskirtį, kuomet neišeina palaikyti ryšio su aplinka. „Aiškios prasmės neturinti kalba labai ironiškai atspindi ir mūsų pasaulį, kartais juk būna, kad stovime vieni prieš kitus, bandome vieni kitus suprasti, išgirsti, patys būti suprasti, bet tai neįvyksta. Kartais net ir kalbamės apie tuos pačius dalykus, bet lyg iš atskirų pasaulių. Glosolalijos pasirinkimas spektaklyje atitinka pagrindinius vaikų ir tėvų bendravimo sunkumus, labiausiai išryškėjančius paauglystės tarpsnyje“, – svarstė psichologė. Spektaklio pagrindinei veikėjai Emai (akt. S. Pinaitytė) praradus gebėjimą suprasti aplinkinius – ji iš jų lūpų girdi tik beprasmius garsus. Žiūrovams bus sudarytos sąlygos perprasti „Ką sakai?“ personažų pokalbius, bet ir jie turės galimybę pasipraktikuoti intonacijų skaitymo ir neverbalinės komunikacijos perpratimo įgūdžius.
Nesusikalbėjimas – ne augimo tarpsnis
„Buitiškai sakant, nesusikalbėjimas yra bendravimo problema, kuomet žmonės neteisingai vieni kitus interpretuoja. Kartais bendraujant koją pakiša viena kitai prieštaraujanti verbalinė ir neverbalinė kalba, turimi išankstiniai nusistatymai, prasta emocinė būsena, nuovargis – visa tai ir daugiau gali trukdyti efektyviam bendravimui“, – klausiama, ar nesusikalbėjimą kaip rimtą problemą identifikuoja žmogaus psichologijos specialistai, tai patvirtino A. Gudjonytė. Pasak jos, tai aktualu visada – žmonės bendrauja nuolat – patys su savimi, su bendraklasiais, draugais, kolegomis, šeimos nariais, nepažįstamaisiais. „Tam tikrais gyvenimo tarpsniais bendrauti su aplinka gali būti sunkiau, bet tai nereiškia, kad bendravimo sunkumai praeina savaime ar yra išaugami, – vieną su paauglystės laikotarpių siejamų mitų atmetė psichologė. – Mes nuolat mokomės lavinti bendravimo įgūdžius, ne išaugame trikdžius, bet turime įgyti tam tikrus gebėjimus, kad bendravimas su aplinkiniais taptų lengvesnis. Ir pradėti visada reikia nuo savo vidaus, vidinės šeimos sistemos, kai mokomės išgirsti patys save, atpažinti, kas vyksta mūsų viduje, kokie vidiniai konfliktai mus kamuoja. Bendravimo sunkumai iš tiesų suaktyvėja paauglystės laikotarpiu, kai norima ir įtikti tėvams, ar aplinkiniams, ir laužyti taisykles, siekti laisvės, maištauti. Bet tai nėra tik paauglystės problema.“
Psichologės praktikoje nemažai atvejų, kai įsisenėjusios bendravimo problemos suaugusiems žmonėms trukdo megzti darnius santykius tiek darbo aplinkoje, tiek šeimoje, kai jos tampa konfliktų ir nesusikalbėjimo priežastimi. „Suaugę mes tampame dar labiau rigidiški, mažiau lankstūs, mūsų asmenybė susiformuoja, atrodo, kad jau viską žinome ir esame teisūs, mums komfortiška tame žinojime. Taigi nesusikalbėjimas gali būti aktuali tema visais žmogaus gyvenimo tarpsniais. Kalbant apie suaugusiuosius tiesiog labiau tikėtina, kad jie jau geriau save pažinę, jų hormonai mažiau svyruoja, jie turi patirties lengviau susidoroti su kylančiais sunkumais“, – apibendrino A. Gudjonytė.
Pavojus prarasti ryšį
„Bendravimo sunkumai su savo vaikais gali kilti dar kūdikystėje, kuomet tenka atpažinti mažylio poreikius iš jo verksmo ar neverbalinės kalbos. Kaip ryškiausius etapus psichologė išskyrė „ne“ laikotarpį, amžių tarp dviejų ir keturių, kuomet vaikai per „ne“ testuoja savo ribas, o taip pat paauglystę ir jaunystę, laikotarpį, apimantį maždaug nuo 12-ųjų iki pat 30-ųjų gyvenimo metų, siejamą su savo tapatumo paieškomis, nepriklausomybės siekiu. „Šie laikotarpiai vieni iš sunkesnių ne tik tėvams, bet ir patiems vaikams bei jauniems suaugusiems. Tėvams tuo metu svarbu po truputį saugiai paleisti kontrolę, bet išlaikyti sveikas ribas, skatinti ir palaikyti savo vaiko saviraišką, savarankiškumą. Kai tai padaryti sunku, seka konfliktai ir atitolimas“, – sakė psichologė.
A. Gudjonytė pabrėžė, kad impulsas šeimoje atsirandančius bendravimo sunkumus nurašyti paauglystei ir tiesiog juos išlaukti nėra pats geriausias pasirinkimas, „paauglys gali po truputį vis labiau atsiriboti, neatsakyti, kai į jį kreipiamasi, vis daugiau laiko leisti užsidaręs savo kambaryje, prieštarauti bet kokiems prašymams, visi pokalbiai gali pradėti vesti į konfliktus. Tėvai gali pastebėti, jog nebežino, su kuo jų vaikas bendrauja, suprasti, kad jis meluoja, bėga iš pamokų. Kalbant apie visiškus kraštutinumus, paauglys gali pradėti vartoti psichiką veikiančias medžiagas, užsiimti rizikinga, gyvybei pavojinga veikla, kilti rimtų sunkumų mokykloje“. Pasak specialistės, liūdina, kad tėvai susiima ir savo vaikus pas psichologą dažnai atveda jau įsisenėjus problemoms ir tuomet psichologas ieško ryšio su vaiku, kurį prarado jo tėvai.
Svarbiausia meilė ir įsiklausymas
Klausiama, ką iš savo pusės galėtų daryti į paauglystę žengiančius vaikus auginantys tėvai, A. Gudjonytė dalinosi, kad patarimai apima labai paprastus, bet kartu esminius dalykus, „svarbu nuoširdžiai norėti bendrauti su savo vaiku, mokėti išklausyti jį be vertinimų ir patarimų, jei jie neprašomi, neprimetinėti savo nuomonės. Svarbu ne žiūrėti į vaiko pasaulį iš eksperto pozicijos, bet priimti vaiko gyvenimą ir jo sprendimus pagarbiai. Svarbu nepamiršti leisti laiko kartu. Labai svarbu rasti progų juoktis kartu. Tarpusavio santykis, grįstas meile, pagarba, nuoširdumu, padeda išlaikyti ryšį ir sunkesniais laikotarpiais. Miniu nuoširdumą ir tai reiškia, kad bendravimas su vaiku neturėtų būti pastanga per manipuliaciją patenkinti savo pačių norus ar lūkesčius vaiko sąskaita. Nesvarbu, vaikas, paauglys, suaugęs – visi mes jaučiame kito žmogaus intencijas, jaučiame, kada ryšys tikras, o kada mezgamas dėl kažkokių priežasčių“.
„Ką sakai?“ atspirties tašku tampa šeimos situacija, kuomet, kad ir nepiktybiškai, bet neįsiklausoma į vienas kitą – nesusikalbėjimas tarp personažų užaštrinamas iki absoliučiai dingstančio gebėjimo bendrauti. Šeimos santykių mikrokosmose tokie tarpsniai gali atrodyti katastrofiški, tačiau ramybės gali suteikti ne tik kantrios ir meile pagrįstos pastangos neprarasti ryšio, bet ir žinojimas, kad tai – labai universalu. A. Gudjonytė priminė, kad jau iš Antikos laikų pasiekia nusiskundimai apie nesusikalbėjimą šeimoje, esą vaikams niekas neįdomu, jie negerbia tėvų, jų vertybės prastos ir jie visi tingūs. „Kažką panašaus paaugliai girdi visais laikais. Keičiasi tik požiūris į bausmes, šiandien auginant vaikus orientuojamasi į jų emocinę sveikatą, kritinį mąstymą, savarankiškumą, o ne aklo paklusnumo ugdymą. Nebegalime naudoti fizinių bausmių, jos laikomos traumuojančiomis, o ne ugdančiomis. Pakitusi ir autoriteto samprata, ji grindžiama pokalbiu, dialogu. Šiuolaikiniai tėvai turi įdėti daugiau pastangų, kad būtų išgirsti, be to, ir vaikai, turėdami didelį informacijos prieinamumą internete, turi daugiau argumentų bendraudami su tėvais, kai kuriuos dalykus žino geriau nei jų tėvai ar mokytojai“, – sakė psichologė. Jos nuomone, vaikai seniau buvo labiau veikiami fizinių bausmių baimės, o tai paliko jų psichikoje pėdsaką, „dabar tie vaikai patys yra tėvai, užaugę veikiami griežtų bausmių, jie dažnai nenori būti tokie, kaip jų tėvai, nori būti geresni, tad kartais tai nuveda į kitą kraštutinumą – vaikams leidžiama per daug, pasiduodama ribas išbandančio vaiko manipuliacijoms“.
Spektaklyje bendravimo gairės šeimai
Į paauglystę žengiantiems vaikams skirtame spektaklyje, pasak jo kūrėjų, laiką smagiai praleis tiek patys vaikai, tiek jų tėvai. O dovanų apsilankiusieji „Ką sakai?“ išsineš tarpusavio bendravimui palengvinti skirtų gairių rinkinį. Jis bus sudarytas iš dviejų dalių – viena skirta vaikams, kita – tėvams. Nuoširdumas, atvirumas, meilė – gražių šeimos santykių pamatas atrodo labai paprastas. Paprastas ir A. Gudjonytės palinkėjimas tiek jauniems, tiek vyresniems žmonėms, „visiems mums noriu palinkėti nesustoti augti, išlikti smalsiems, stiprinti gerą santykį su savimi, o tai padės kurti harmoningą ryšį su aplinka ir aplinkiniais. Reikliame pasaulyje pirmiausia būkime švelnesni ir patys sau, išmokime atleisti sau ir atjausti save. Tobulų žmonių nėra, visi esame unikalūs.“
„Ką sakai?“ premjera Klaipėdos dramos teatre balandžio 26 ir 27 dienomis.
Premjeros dienomis ir gegužės 10 d. spektaklis bus rodomas su vertimu į gestų kalbą.
