Regina Arbačiauskaitė: „Šekspyrą priimu kaip dovaną“

Artėjanti Viljamo Šekspyro „Ričardo III“ premjera Klaipėdos dramos teatre – didelis įvykis. Spektaklis žymi pirmąją šio teatro partnerystę su Artūro Areimos teatru, o taip pat ir vieno reikšmingiausių visų laikų teatro klasikų, V. Šekspyro, sugrįžimą į Klaipėdos dramos teatro sceną. Paskutinį kartą V. Šekspyro kūrinys čia statytas 2006 m. („Karalius Lyras“, rež. A. Latėnas).

„Ričardas III“ – viena garsiausių V. Šekspyro istorinių dramų. Joje vaizduojamas vadinamųjų Rožių karų, Anglijoje XV a. tarp Jorkų ir Lankasterių šeimų vykusių pilietinių karų dėl šalies sosto, finalinis etapas. Pjesėje pasakojama Ričardo, Glosterio kunigaikščio, istorija – klasta, manipuliacija ir žmogžudystėmis jis siekia tapti Anglijos karaliumi.

Aktorė Regina Arbačiauskaitė spektaklyje kuria Ričardo mamos, Jorko hercogienės Sesilės Nevil vaidmenį. Pasak aktorės, ji juto didžiulį malonumą gilindamasi tiek į istorinę medžiagą, tiek dalyvaudama itin įdomiame repeticijų laikotarpyje. „Žiūrovų laukia tikrai nemažai staigmenų“, – neabejojo R. Arbačiauskaitė.

„Ričardo III“ premjera jau lapkričio 13, 14 ir 15 dienomis.

Kiek dažni jūsų susitikimai su Šekspyru scenoje?

Tai tik antras kartas. Pirmasis buvo jo komedija „Vindzoro šmaikštuolės“ tuometiniame Akademiniame dramos teatre.

Šekspyras yra labai įvairus ir jo istorinės dramos labai skiriasi nuo jo komedijų ar kitų kūrinių. Labai įdomu, kad A. Areima pasirinko būtent istorinę pjesę. Manau, kad jos ateina, kai tai padiktuoja laikmetis, jaučiu, kad ir dabar yra tas atvejis.

Pati Šekspyrą priimu kaip dovaną. Man patinka istoriniai vaidmenys, patinka gilintis į istoriją, archyvinę medžiagą, jaučiu didelę atsakomybę. Šiuo atveju, turėjome tam ir laiko.

Jūsų nuomone, kur slypi istorinių vaidmenų žavesys?

Tai kažkokia magija: kurdama vaidmenį, ieškai sąsajų su šia diena, su savimi, bet taip pat turi didelį pagrindą nuo ko atsispirti. Nors apie Jorko hercogienę likusi medžiaga gana skurdi, tai sąlygojo ir laikmetis – moterys buvo kur kas labiau nuošalėje, bet ir jos atveju galima rasti kažką tikro. Yra ir romanų, kur ji vaizduojama remiantis istoriniais archyvais, laiškais, metraščiais.

Apibendrinant, kiek teko skaityti, pastebiu, kad ji iškyla tokiais momentais, kai keičiasi istorijos struktūra. Ir šioje pjesėje Šekspyras išveda ją beveik einant į finalą, kai ateina Jorkų dinastijos pabaiga, kai vyksta didelis pokytis.

Kaip apibūdintumėte Jorko hercogienę?

Ji buvo ilgaamžė, turėjo trylika vaikų, beveik trisdešimt anūkų. Visos jos jėgos buvo atiduotos dinastijos stiprinimui, nors pastaroji, kaip žinome, nebuvo sėkminga. Buvo labai įdomu skaityti apie Rožių karų laikotarpį. Sunku įsivaizduoti, kaip tuo metu gyveno moterys, jų išlikimo sąlyga – giminės tęsimas. Jorko hercogienė šia prasme buvo sėkminga, du jos sūnūs buvo Anglijos karaliais. Netipiška ir jos pačios santuokos istorija, paprastai tuo metu vedybos buvo plauojamos iš išskaičiavimo, bet galima suprasti, kad jos pačios santuoka buvo sėkminga.

Susidariau įspūdį, kad Jorko hercogienė buvo tvirta, su stuburu, skyrusi daug energijos dinastijos puoselėjimui. Kai jos sūnus Edvardas tapo Anglijos karaliumi, ambasadorių pasisakymuose užsimenama, kad jis labai geras, bet jei norima pakalbėti apie verslą, tą geriau daryti su motina. Tai reiškia, kad ji buvo įtakinga. Būtent per ją labai įsitvirtino karalienės motinos figūra.

Yra išlikęs jos testamentas, paskutiniais gyvenimo metais ji atsitraukė nuo pasaulietinių reikalų, labiau susitelkė į religiją, nors yra žinoma, kad gyvenime mėgo prabangą, turėjo karališką garderobą, kartais buvo ekstravagantiška. Savo testamentu didelį dėmesį skyrė tarnų apdovanojimui, man įstrigo ir tai, kad savo palikuonims paliko konkrečių, simbolinę reikšmę turinčių dalykų, pavyzdžiui, vienam iš anūkų palikti daiktai buvo su Fortūnos rato simbolika, primenančia nuolatinį gyvenimo svyravimą tarp sėkmės ir nesėkmės.

Kuriant vaidmenį, man svarbi ir viena detalė, kaip ji save įvardija – kaip Ričardo Jorko žmoną, karaliaus Edvardo IV motiną, tuo tarpu jauniausias sūnus, karalius Ričardas III, net nepaminimas. Tai leidžia pjesėje fantazuoti apie jos santykį su šiuo sūnumi. Galima galvoti visaip. Bet tai gali būti ir tiesiog per ilgą gyvenimą išsiugdytas pragmatiškumas, gebėjimas išlikti – ji negalėjo galvoti tik apie save, dar buvo jos vaikai, anūkai, ji visada turėjo mąstyti į ateitį, būti diplomatiška.

Jorko hercogienės sūnus Ričardas pjesėje tikras blogio įsikūnijimas. Ar bandėte rasti tai jo tamsai priežasčių, galbūt, slypinčių santykyje ir su motina?

Čia gal tinkama vieta prisiminti, kad Šekspyras neieškojo istorinės tiesos, jis sukūrė apibendrintą personažą. Jo sukurtą Ričardą atrandame visais laikais, jis mums visada suskamba. Šiandien, beje, taip pat turėtų labai suskambėti.

Koks buvo tikrasis Ričardas, gerai nežinome ir nežinosime. Pavyzdžiui, yra likęs jo paties laiškas motinai, manoma, kad prieš lemiamą mūšį jis lankėsi pas ją ir jie kartu meldėsi. O štai pjesėje Šekspyras pateikia kitaip – Jorko hercogienė jį pasmerkia.

Tikrasis Ričardas savo laišką mamai pasirašo „kukliausias Jūsų sūnus“. Galime tą visaip priimti.

Taigi, kokią motiną scenoje kuriate pati?

Negalime istorinėje medžiagoje ir Šekspyro pjesėje kurti motinos pagal savo šiandienį įsivaizdavimą. Tais laikais aukštuomenės moterys labai retai vaikus augino pačios. Jų likimai planuoti šeimos įtakos plėtimui.

Ėjimas prie šio vaidmens buvo skausmingas, reikėjo rasti, kaip atsiriboti nuo savęs, nuo to, kas man pačiai yra motinystė, nepainioti savo pačios jausmų, bet tai buvo labai įdomus procesas. Apskritai, repeticijų laikotarpis buvo labai įdomus.

Tai ir pirmasis jūsų darbas su režisieriumi A. Areima?

Taip, bet man labai patinka su juo dirbti. Jis visada labai pasiruošęs, ramus. Labai įstrigo jo pasakymas „man tragedija visada šalia grotesko“, čia daug telpa. Manau, kad „Ričardas III“ bus geras, daug kuo nustebinantis spektaklis. Stebins ir aktoriniai darbai, ir scenografija, ir kostiumai. Tikiu, kad žiūrovai tikrai pajus teatro malonumą.

Su klasika kai kurie žmonės turi komplikuotą santykį, bet šiame spektaklyje Šekspyras skambės jo dirbtinai nešiuolaikinant? Koks jausmas dirbti su jo tekstu?

Man labai patinka, kaip jaunimas dirba su tais tekstais, Šekspyras skamba taip gyvai, net jaudinuosi, kaip mes, vyresnės kartos aktoriai, skambame – nenoriu pompastikos, noriu gyvybės.

Scenoje jaučiasi pagarbus santykis su tekstu, aišku, pjesė kažkiek kupiūruota. Prie spektaklio aprašymo pažymėta, kad jis pagal Šekspyrą, bet tikrai nebus didelio nuotolio. Tai Šekspyras. Tiesiog šiandien.

Beje, ir pats Šekspyras iki šiol mįslė – netrūksta skirtingų įsivaizdavimų ir niekas nežino, koks jis buvo iš tiesų. Net jo portretai labai įvairūs – vienur nutapytas kaip paprastas miestelėnas, kitur – didikas. Bet visur lieka jo skvarbios akys, sakančios, kad šis žmogus yra patyręs gilią širdgėlą, dėl to ir jo paliktos istorijos yra taip stipriai paliečiančios. Čia gal ir jo dramaturgijos amžinumas, joje slypi daug žmogiškumo, širdgėlos, leidžiančios Šekspyrui gyvai nuskambėti ir šiandien.

Spektaklio „Ričardas III“ premjera lapkričio 13, 14 ir 15 dienomis Klaipėdos dramos teatre.

Režisierius Artūras Areima, scenografas Oles Makukhin, choreografė Inga Kuznecova, kostiumų dailininkė Valdemara Jasulaitytė, kostiumų dailininkės asistentė Polina Nimrea, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas, vaizdo menininkas Kristijonas Dirsė, kompozitorė π (Monika Poderytė), garso režisierius Edvinas Vasiljevas, politikos konsultantas Vytis Silius, režisieriaus asistentas Marius Pažereckas.

Vaidina: Mantas Bendžius, Karolis Maiskis, Laima Akstinaitė, Digna Kulionytė, Jonas Baranauskas, Monika Poderytė, Vaidas Jočys, Karolis Legenis, Karolis Norvilas, Toma Gailiutė, Valerijus Kazlauskas, Vidas Jakimauskas, Regina Arbačiauskaitė, Rimantas Pelakauskas, Gytis Mikšys, Nojus Stirbys.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.