Teatras po atviru dangumi: ištikimi žiūrovai ir ilgos repeticijos
Praėjusį šeštadienį ant Medvėgalio piliakalnio Šilalės muzikinis teatras pristatė lauko sąlygoms pritaikytą ir atnaujintą muzikinį spektaklį „Istorinė drama ant Medvėgalio kalno“. Į šį išskirtinį reginį, nepabūgę pliaupiančio lietaus, susirinko keli šimtai ištikimiausių žiūrovų.
Vėlyvą šeštadienio vakarą žiūrovai, neišsigandę pliaupiančio lietaus ir „apsiginklavę“ lietpalčiais bei skėčiais, gausiai rinkosi prie Medvėgalio. Ir nors aktoriai baiminosi, ar tokiu oru jų bus, nerimas išsisklaidė, kai beveik neliko tuščių kėdžių. O pasak vienuolio vaidmenį atlikusio solisto Pauliaus Skurdelio, kai išeini į sceną ir matai, kad dangus tiesiog prakiuręs, bet žiūrovų yra, neišpasakytai malonus jausmas.
Muzikinio teatro režisierius Antanas Kazlauskas irgi džiaugėsi ištikima publika: „Mes turime savo žiūrovą ir tuo labai didžiuojamės“.
Jam pritarė ir šokių kolektyvo „Mainytinis“ vadovė bei solistė Laima Andrejauskienė, taip pat pastebėjusi užsitarnautą ryšį su publika.
„Mums buvo labai netikėta, kad tokiu oru sulaukėme šitokio neįtikėtino palaikymo. Vadinasi, per tiek metų užsitarnavome žiūrovų palankumą savo darbu“, – teigė L. Andrejauskienė.
„Istorija galėjo būti. Galbūt dabar yra. Arba dar bus“ – tai simbolinis pasakojimas apie žmogaus pasirinkimą, meilę, pareigą ir atsakomybę. Apie akimirkas, kai tenka rinktis tarp asmeninės laimės ir bendrojo gėrio, tarp širdies balso ir pareigos, tarp senojo pasaulio ir naujo rytojaus“, – spektaklio koncepsiją pristatė A. Kazlauskas, akcentavęs, jog istorija kartojasi.
Nors keičiasi laikai, žmonės, valdovai, tačiau meilė, išdavystė, pasiaukojimas, valdžios troškimas ir tikėjimas lydi kiekvieną epochą. Gal todėl spektaklio moto skamba taip paprastai ir kartu prasmingai – „Istorija galėjo būti. Galbūt yra. Arba dar bus.“
„Viskas, kas buvo, viskas yra ir dabar, ir viskas greičiausiai bus ir toliau. Bendražmogiškos savybės nesikeičia. Ar buvo 12 amžius, ar 21-asis – jos išlieka“, – neabejoja režisierius.
Nors spektaklyje L. Andrejauskienė atliko Lemties vaidmenį, ji mano, jog savo gyvenimą kuriame patys.
„Aš manau, kad mes patys esam savo gyvenimo kalviai... Tiek žmogaus pasirinkimas, kuo tikim, kuo rūpinamės, kaip dirbam, kur einam“, – teigė ji.
P. Skurdelis pabrėžė, kad už pasirodymo slypi ilgos repeticijos ir daug sunkaus darbo. Pasak jo, pasiruošimui reikia skirti tikrai daug laiko, bet galutinis rezultatas atperka visas pastangas.
„Tuo labiau, kai matai, jog žmonės per tokį lietų sėdi ir žiūri. Tikrai kiekviena minutė, kiekviena sekundė pasiteisina“, – kalbėjo jis.
Vienuolio vaidmuo, pasak Pauliaus, tapo savotišku simboliniu išsipildymu: jo mama yra tikybos mokytoja, tėvas maždaug 10 dirbo zakristijonu, todėl ir pats jis nuo mažens buvo šalia Bažnyčios.
„Tai yra labai artima man asmeniškai. Šeimoje net pajuokaudavome, namiškiai sakydavo, va, bus kunigas. Bet nepasukau į kunigystę, o spektaklyje tą vaidmenį teko įkūnyti“, – sako Paulius.
Žiūrovus džiugino ir įspūdingas ugnies šou, nors bendrų repeticijų kartu su muzikiniu teatru prieš tai nebuvo.
„Mes patys pirmą kartą pasirodymą su ugnimi išvydome tik spektaklio metu. Reginys pranoko mano lūkesčius“, – džiaugėsi A. Kazlauskas.
Dovilė JAKAITĖ
Vilniaus universiteto žurnalistikos antro kurso studentė,
„Šilalės artojo“ praktikantė
AUTORĖS nuotr.
