Mažiau chaoso – daugiau ramybės
Profesorius Libertas Klimka teigia, jog Lietuvoje paprotys ant kapo per Vėlines uždegti atminimo žvakeles atsirado XIX a. antroje pusėje.
„1880 m. Varėnos rajone, Akmens kaime, kunigas prie medinės bažnytėlės liepė supilti simbolinį kapą visiems negrįžusiems į gimtinę. Tada prismaigstė į jį vaškinių žvakelių, uždegė jas, palaimino. Ir paragino žmones išsinešioti žvakeles ant artimųjų kapų kauburėlių, kad vėlelės neklaidžiotų tamsoje. Labai greitai ši apeiga paplito visoje Lietuvoje. Ugnele sušildyti šaltoje žemelėje besiilsinčių probočių šešėlius – ši tradicija yra labai sena. Gal buvo tikima, kad, išeinant į anapus, ugnis turi apvalyti sielą nuo visokios bjaurasties, prikibusios žmogui gyvam esant“, – pasakoja etnologas.
Šiais laikais žmonės, lankydami artimųjų amžinojo poilsio vietas, ant jų dega tikrai ne vieną žvakę ir puošia ne vienu gėlės žiedu. Ir kartais, deja, persistengiama: ir žvakių skaičiumi, ir gėlių gausa. Tad šiomis dienomis kapinės virsta tikrų tikriausiais gėlynais. Todėl ir dvasininkai, o ir patys gėlių pardavėjai pataria nepersistengti.
Žydrūnė JANKAUSKIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.82