Ar mokytojams tikrai reikia tokių konferencijų?

Mokyklose nuaidėję simboliniai varpelio dūžiai paskelbė naujų mokslo metų pra­džią. Juos Šilalės rajonas pradėjo gero­kai „nukraujavęs“: durų nebeatvėrė Bijotų Dio­ni­zo Poškos bei Tenenių pagrindinės mo­kyk­­los, tapusios daugiafunkciais cent­rais, ki­to­se ugdymo įstaigose klasės irgi ge­rokai ap­tuštėjo. Aptarti, kaip dirbs ir spręs iš­kilusias problemas, rajono pedagogai prieš pat rug­sė­jo 1-ąją rinkosi į kasmetinę konfe­ren­ciją. Tačiau beveik nieko konkretaus neišgirdę, daugelis jų iš­si­skirstė nusivylę beprasmiškai praleistu pus­dieniu.

Nors konferencijos darbo­tvarkėje buvo skelbta, jog svei­kinimo kalbas naujų moks­lo metų proga rėš visi ra­jono valdžios atstovai, į renginį pavėlavęs vienintelis atvyko meras Jonas Gudauskas. Bet ir jis teisinosi ką tik grįžęs iš komandiruotės Ukrainoje. Tiesa, dalis salėje sėdėjusių pedagogų turbūt net apsidžiau­gė - be politikų šnekų buvo sutaupyta laiko, ir konferencija baigėsi daug anksčiau nei planuota.

Susirinkusieji išklausė pranešimus, kuriuos skaitė Švie­timo ir mokslo minis­te­rijos Bendrojo ugdymo de­par­ta­mento Pag­rindinio ir vi­­­du­ri­nio ugdy­mo sky­riaus ve­dė­­ja dr. Lo­re­ta Ža­dei­kai­tė, Mo­kyk­lų to­bulinimo cent­ro direktorė Eglė Pranc­kū­nie­nė bei savivaldybės Švie­timo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Rasa Kuz­mins­kaitė.

L. Žadeikaitė pristatė nuo rug­­sėjo 1-osios įsigaliojusį pra­dinio, pagrindinio bei vidurinio ugdymo programų aprašą, pasidalijo patirtimi iš tarp­tautinių konferencijų. Anot jos, sveikintina, kad mo­kyk­los noriai dalyvauja įvairiuo­se mokinių ir mokytojų to­bulėjimui skirtuose projektuose, priima naujus iššūkius, tačiau, mėtantis tarp kelių skir­tingų projektų, ugdymo įstaigos kartais nesugeba išnaudoti visų galimybių ir, pasibaigus projektinei veiklai, nebetęsia to, kas pradėta.

Kalbėta ir apie mokymosi pasiekimus. Pasak lektorės, vaiko pasiekimai neturėtų bū­ti matuojami vien pažymiais ar dalyvavimu olimpia­dose: reikėtų atsižvelgti ir į bendrą jo pažangą, elgesį. Beje, jau kuris laikas pačios mokytojų profsąjungos siūlo grąžinti vaiko elgesio vertinimą pažymiu, bet šis siūlymas, anot L. Ža­deikaitės, yra labai kont­raversiškas: mokinys gali per daug koncentruotis į savo matomą įvaizdį, o ne į mokymąsį.

L. Žadeikaitės nuomone, kad įvertinimai gerėtų, būtina daugiau dėmesio skirti ats­ki­rai kiekvieno vaiko mokymuisi, labiau orientuotis į individualumą, personalizuotą ugdymą. Svarbi yra ir mokymosi aplinka.

E. Pranckūnienė daugiau kal­­bėjo apie mokytojo vaid­menį, kėlė klausimą, kas džiugina ir kas liūdina mokytojus šiandien. Deja, iš salės pavyko išgirsti daug daugiau liūdinančių dalykų nei džiuginančių. Optimistiškų na­tų buvo mažai ir pačiame pranešime: kalbėta, kaip pa­kelti pedagogo profesijos presti­žą, stiprinti autori­tetą, kaip nepasiduoti negatyvioms emo­cijoms ir kaip svarbu morališkai palaikyti savo kolegas.

Klausantis pranešėjos, susidarė įspūdis, jog stengtis nepalūžti bus vienas pagrindinių šių metų mokytojų iššūkių. Deja, jokių konkretesnių patarimų, problemų sprendimo būdų niekas iš lektorių taip ir nepasiūlė. R. Kuz­minskaitė, kalbėjusi trumpai ir filosofiškai, tik pakritikavo prieš keletą metų pasirodžiusius standartizuotus testus, pagyrė pradinių klasių mokytojus, susivienijusius į bend­rą klubą, ir pavirkavo, kad kitiems kolegoms vienybės jausmo dar trūksta.

Konferencijos pabaigoje tuš­­čių vietų salėje buvo gerokai daugiau nei pradžioje: daugelis pedagogų, neapsikentę nuobodžių ir beprasmių kalbų, patyliukais išsiskirstė. Akivaizdu, jog mokytojams rei­kia ne sausų šnekų, o realaus žinojimo ir tikėjimo, kad kažkas yra ir bus daroma.  Dabar gi susidaro įspūdis, jog konferencija surengta tik iš tradicijos, „kaip kiekvienais metais“...

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.