Taikos pasirašymas su Padniestre sukėlė chaosą

Padniestrės Moldovos respublikos (PMR) susikūrimas sukėlė didžiulį nerimą. Maskva to greičiausiai ir siekė: anot Moldovos mokslų akademijos Istorijos instituto profesoriaus Virgilio Birladeanu, Maskvai PMR yra reikalinga tam, kad galėtų destabilizuoti situaciją ne tik Moldovoje, bet ir Ukrainoje – juk iš PMR 2014 m. buvo pasiųsti administ­ratoriai į susikūrusias apsišaukėliškas Donbaso ir Luhansko respublikas. 

Prieš tris mėnesius Rusijai užpuolus Ukrainą, Kremlius pra­kalbo ir apie galimybę PMR kariuomenei įsijungti į kovas. Po tokių pareiškimų PMR prasi­dėjo keistos provokacijos, spro­gimai prie karinės bazės bei administracinių pastatų. Ki­ši­nio­vas baiminasi, kad Mask­va rengia šias provokacijas tam, jog sukeltų politinę įtampą Moldovoje ir pagrasintų, kad šalis nedrįstų stoti į Europos Są­jun­gą bei NATO, nes irgi bus už­pul­ta.

„Atsitiko tai, ko neturėjo atsitikti – mes pralaimėjome karą ir 1992-ųjų liepą pasirašėme taikos arba tiksliau – kapituliacijos susitarimą su Padniestrės vadovais. Tai buvo gėdingas Ki­šiniovo pralaimėjimas“, – sa­kė prof. V. Birladeanu. 

Istoriko nuomone, Kišiniovas privalėjo toliau ryžtingai kovoti už šalies suvienijimą, tačiau ją valdę ekskomunistai kapituliavo, nes nebuvo pra­tę priešintis Maskvai. Tai neigiamai paveikė šalies ekonomiką bei politiką, su­komp­likavo Moldovos siekius tap­ti ES bei NATO nare. 

„Šią klaidą labiausiai pajutome dabar, Rusijai užpuolus Uk­rainą – suvokėme, jog bet kurią akimirką galime būti užpulti ir mes“, – tvirtino V. Bir­la­deanu. 

Istoriko teigimu, įkurdama PMR, Maskva Moldovoje sukėlė kelis dešimtmečius užsitęsusį chaosą: PMR tapo didžiuliu kontrabandos centru, leidusiu lobti ne tik PMR, bet ir Moldovos, Ukrainos ir galimai net Maskvos politikams.

PMR teritorija yra maždaug 200 kilometrų ilgio ir vos 6–38 km pločio žemės ruožas dešinia­jame Dniestro upės krante. Kai­riajame yra likusi Moldovos teritorija, o iš dešinės pusės PMR ribojasi su Ukraina. 

PMR paskelbus nepriklauso­mybę, Moldova nesugebėjo kont­roliuoti bei apmokestinti prekių, atkeliaujančių į ją iš Uk­rai­nos. Iš už šimto kilomet­rų esančio Odesos jūros uosto į PMR milžiniškais kiekiais buvo gabenamos įvairios prekės, kurios po to patekdavo į Moldovos rinką bei grįždavo atgal į Ukrainą. Moldovos ekonomikai tai tapo dideliu trukdžiu, nes vietos gamintojams bei importuotojams buvo sunku konkuruoti su kontrabandinėmis prekėmis. Iš tokios kontrabandos gaunami pel­nai nepildė nei Moldovos, nei PMR biudžeto, bet leido lob­ti oligarchams. Spėjama, kad šiais kontrabandiniais pinigais buvo paperka­mi Moldovos politikai, finansuojamos Maskvai palankios partijos. Kišiniovas ne tik daug metų nekontroliavo padėties šalyje, bet ir nepri­ėmė savarankiškumui svarbių sprendimų, pavyzdžiui, nesujungė sa­vo elektros tinklų su Ru­mu­nijos, kas būtų sumažinę priklausomybę nuo Maskvos.

Paradoksalią Moldovos situa­­ciją rodo ne tik elektros energi­jos, bet ir dujų įsigijimas. Ru­siš­kos dujos į Moldovą ateina iš PMR, o tenykštė valdžia už jas nieko nemoka. Vogdama dujas, PMR gali pigiau gaminti maisto bei pramonės produktus, ku­riuos parduoda Moldovoje. Šios šalies verslininkus tokia nesąžininga konkurencija žlug­­do, tačiau Maskva ir toliau reikalauja, kad už į abi šalis tiekiamas dujas mokėtų tik Mol­do­va. Ne­mokamomis dujomis PMR gamina elektros ener­giją, kurią po to parduoda Mol­do­vai. 

„Korum­puo­dama politikus bei valdininkus, Maskva sugebėjo užblokuoti planus pirkti dujas iš Ka­za­chs­tano ir sujungti dujų vamzdyną bei elektros tinkus su Ru­mu­nija“, – tvirtino V. Bir­la­deanu.

Istorikas apgailestavo, jog Uk­­­raina tik po 2014 m. ėmė neleisti per savo teritoriją Rusijos kariams vykti į PMR pakeisti dvejus metus atitarnavusių kolegų. 

„Gaila, tačiau 1991 m. per Mol­dovos konfliktą su PMR pasta­rosios pusėje kovėsi kai kurios Ukrainos savanoriškos su­ka­rin­tos formuotės ir per Ukrainą į PMR buvo tiekiami ginklai, o tą klaidą Kijevas suprato vėlai“, – sakė istorikas.

Per Moldovos karą su PMR 1991-aisiais Tiraspoliui padėti buvo atvykę ne tik keli šimtai savanorių iš Rusijos, bet ir savanorių būriai iš Ukrainos, Baltarusijos ir net Latvijos bei Estijos. Mūšiuose žuvo du rusakalbiai Estijos bei vienas Lat­vijos pilietis, kurie pakluso Mask­vos raginimui padėti PMR vaduoti iš Moldovos „fa­šistų“. Maskva tada skleidė melą, jog Moldovai kariauti padeda rumunai bei snaiperiai iš Lie­tu­vos, nors nepateikė jokių įrodymų.

Ant PMR sostinėje Tiraspo­lyje esančio paminklo šioms kovoms atminti yra iškaltos ir šių estų bei latvio pavardės.

Kadangi Antrajame pasauliniame kare Rumunija rėmė nacistinę Vokietiją, Maskva 1990 m. susikūrusį Moldovos „Liaudies frontą“, kurio vienas iš siekių buvo susijungimas su Rumunija, ėmė vadinti fašistų sambūriu. Jam kaip priešprieša buvo įkurta rusakalbių partija „Jedinstvo“.

Suagitavusi Padniestrės regiono rusakalbius gyventojus sukilti, Maskva jiems į pagalbą pasiuntė čia karinę bazę turėjusius Rusijos kareivius. Tai ir nulėmė Moldovos kapituliaciją. Per brolžudiškus susirėmimus 1991 m. žuvo apie pusantro tūkstančio žmonių, ir Kišiniovas buvo priverstas pasirašyti taikos susitarimą, įteisinusį PMR egzistavimą.

Rusijos kariuomenei įsiveržus į Uk­rai­ną, didžiulę paniką išgyveno ne tik pastarosios šalies, bet ir kaimyninės Mol­dovos gyventojai. Išgirdę Krem­­liaus tvirtinimus, kad Uk­raina bus užimta per keletą dienų, ke­li milijonai supani­ka­vu­sių ir į užsienį nusprendusių bėgti uk­rainiečių užkimšo visus kelius bei geležinkelio stotis. Da­lis spruko į Moldovą, ir šią nedidelę, du su puse milijono gyventojų turinčią šalį užtvindė keturi šimtai tūkstančių pabėgėlių. Dauguma jų vėliau išvyko, tačiau Moldovoje jų liko apie 80 tūkst.

„Viliuosi, jog karas visam laikui uždarė PMR kontrabandos kelius iš Odesos, kaip ir tikiuosi, kad jis paskatins Mol­do­vos politikus vienytis bendram tikslui – įstoti į ES bei NATO ir galutinai atsiriboti nuo Mask­vos“, – sakė V. Bir­la­dea­nu.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.