Zaporižėje – nerimas dėl okupantų artėjimo

„Kai girdžiu, jog okupuotame Chersone ir Melitopolyje ūkininkai iš nevilties naikina braškių, trešnių, po­mi­dorų ir agurkų derlių, kumščiai spaudžiasi iš pykčio“, – prisipažįsta šias gėrybes Zaporižės centre par­da­vinėjantis Sergejus Nikiforovas. Dvidešimt metų šiuo verslu užsiimantis vyras teigia nepamenantis tokių aukštų kainų, kokiomis dabar tenka pardavinėti daržoves ir vaisius. Ir tai dėl to, jog anksčiau viskas buvo vežama iš dabar Rusijos okupuotų teritorijų, nuo seno garsėjusių sodininkyste.

„Dėl atvežamo pigaus ir kokybiško der­liaus Zaporižėje neapsimokėdavo ūki­ninkauti, o Maskvai uždraudus iš oku­puotų teritorijų išvežti derlių, kainos rekordiškai pakilo, žmonės yra pikti, ne visi gali įpirkti“, – sako S. Nikiforo­vas.

Jo teigimu, vasaros pradžioje Chersono ir Melitopolio ūkininkai už kyšį dar sugebėdavo pravežti derlių, bet vėliau tai buvo griežtai uždrausta, iš sunkvežimių trešnes ir braškes teko pilti į griovius.

Zaporižėje braškės ir trešnės kainuoja po 3–3,5 euro, kai tuo tarpu Kyjive jų galima nusipirkti po eurą ar pusant­ro. Agurkų kilogramas – 1,6–1,8 Eur, o Melitopolyje jie parduodami po 25–30 centų.

Tačiau Melitopolyje visos kitos maisto prekės yra 2–3 kartus brangesnės, nei Zaporižėje, nes maskoliai neleidžia jų įvežti iš Ukrainos. Visokeriopai trukdoma ir žmonėms išvykti iš okupuotos teritorijos. Išvažiuoti galima tik nuosavu automobiliu, tačiau vietoj įprastos pusantros valandos kelionės į už 125 km esančią Zaporižę tenka kapstytis 3–4 paras, mat yra daug kontrolės punktų, o šie specialiai dirba tik dvi valandas per parą, tad reikia likti naktį laukuose mašinose miegoti arba atsisakyti kelionės. Be to, rusų kareiviai dėl menkiausios prasigalvotos priežasties atsisako praleisti, nes nori, kad ukrainiečiai liktų okupuotoje teritorijoje. Joje jau nebeveikia ukrainietiškas mobilusis ryšys, televizija rodo vien rusiškus kanalus. Rusų kariai tikrina gyventojų telefonus ir, jei randa Ukrainą palaikančius įrašus, vežasi perauklėjimo paskaitai, o neretai ir areštuoja kelioms dienoms. Tačiau okupantus remia mažuma gyventojų, dauguma laukia ukrainiečių karių išvadavimo.

Melitopolį atkovoti Ukrainos kariuomenei nebus lengva, nes jau užimta net 60 proc. Zaporižės regiono teritorijos. Nepavyks greičiausiai atgauti ir labai vertingų antikinių aukso dirbinių, rastų Melitopolio apylinkėse, kuriuos iš tenykščio kraštotyros muziejaus okupantai pagrobė ir išsigabeno.

Kai 80 km tolėliau esančio Dnipro hos­telyje pasakiau, jog ketinu vykti į Za­porižę, net trys jo gyventojai pasisakė iš ten pabėgę dėl bombardavimų. Tai, kad Zaporižė yra pafrontės miestas, pasijautė jau geležinkelio stotyje – visi keleiviai privalėjo stoti į eilę, buvo kruopščiai tikrinami dokumentai, daiktai bei peržiūrimi telefonų įrašai, nuot­raukos.

Taip karo pradžioje buvau tikrinamas atvykęs traukiniu į Kyjivą, nes ten tada buvo labai baiminamasi, kad Mask­va gali siųsti diversantus. Odesoje bei Dnip­re, iš kur atvykau į Zaporižę, skrupu­lingų patikrų nebuvo, mat fron­tas nuo tų miestų yra tolėliau. 

Per mano viešnagės pusdienį mieste nuolat gaudė oro pavojaus sirenos, nors sprogimų nesigirdėjo. Iš Zaporižės jau išsikraustė trečdalis gyventojų, likę bando nepasiduoti panikai. Gatvėje pakalbintas Andrejus teigė nebijantis priešo puolimo, nes Zaporižė yra neįveikiama. Užėmimą esą apsunkins ne tik gerai įtvirtinta gynyba, bet ir tai, jog į centrą priešas galės patekti tik persikėlęs per upę, o tiltus susprogdinus, tai padaryti bus sunku.

Andrejaus teigimu, gyventojų ryžtą nepasiduoti didina ir istorinis pyktis, mat Kremlius pamiršo vietos kazokams duotą pažadą neriboti jų laisvės. Zaporižė yra garsi visoje Europoje dėl vidur­amžiais čia eg­zistavusios karinės kazo­kų valstybės, pavadintos seče (sečė – lageris, stovykla). Į sečę būrėsi ukrainiečiai, neno­rintys tarnau­ti Lenkijos, Rusijos, Krymo totorių valstybių ponams, neno­rintys tapti beteisiais bau­džiau­ninkais. Vėliau prie uk­rainiečių kazokų ėmė jungtis pabėgėliai iš įvairių šalių. Pirmoji sečė įkurta 1552 m. Chorticės saloje, dabartinio Zaporižės miesto pakraštyje. Tuo metu Zaporižės žemės priklausė Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei, kuri po 1362 m. pergalės Mėlynųjų Vandenų mūšyje netoli Kyjivo išsiplėtė net iki Juodosios jūros. 

LDK Zaporižės stepes val­dė formaliai, mat nei vieniems lietuviams, nei vėliau kartu su Lenkijos karalyste teritorijos perimti visiškon kontrolėn nepavyko. Palei Dniepro upę nusidriekusios stepės buvo vadinamos „laukinėmis žemėmis“, nes jose bastėsi ir plėšikavo, kas tik norėjo. Zaporižės apylinkes kont­roliuoti buvo sunku, nes Dniepro upė čia 80 km teka per slenksčius bei krioklius, o salose įsikūrę asmenys jautėsi nepasiekiami. Nuo tų krioklių yra kildinamas ir Zaporižės pavadinimas, kuris reiškia „už slenks­čių“. 

Zaporižės sečė dėl įvairių sumetimų buvo kas keliasdešimt metų perkeliama į kitą vietą ir iš viso buvo įsikūrusi aštuoniose vietovėse. Kovodami su tose žemėse ilgai viešpatavusiais Krymo totoriais, kazokai įgijo didelę karinę patirtį ir tapo pageidautinais samdiniais Dviejų Tautų Respublikai. Tačiau ji kazokams nesuteikė norimų politinių teisių, tad Zaporižės sečė pasirinko draugystę su carine Maskva, kuri juos pasitelkė tiek kovai su Abiejų Tautų Respub­lika, tiek kituose karuose.

Rusijos caras Petras l Zaporižės sečę 1709 m. uždarė ir iškėlė į kitą regioną, o 1775 m., po pergalingo karo su Turkija, carienė Jekaterina II sečę išvis likvidavo, kazokų lyderius ištremdama į Sibirą.

Zaporižės sečės vietoje Rusija 1770 m. pastatė tvirtovę, gyvenvietę imta vadinti Aleksandrovsku, taip pagerbiant tvirtovę pastačiusį Rusijos generolą Aleksandrą Golicyną. 

Zaporiže miestas pavadintas 1921 m. Sovietmečiu jis tapo svarbiu pramonės centru, čia iškilo Dnepropetrovsko hid­roelektrinė, buvo pastatyta milžiniška plieno lydymo gamykla, automobilių fabrikas, šalia atsirado didžiausia Europoje Energodaro atominė elektrinė. Ją prieš kelis mėnesius užgrobė Maskvos okupantai.

Prieš karą Zaporižėje gyveno virš 0,7 mln. žmonių, miestas užėmė šeštą vietą šalyje. Šiuo metu gyventojų yra sumažėję apie trečdalį. Čia veikia ne tik pagalbos pabėgėliams iš Melitopolio būstinė, bet ir paramos bėgliams iš Mariupolio centras. Tiesa, pastarasis rūpinasi anksčiau į miestą iš Mariupolio atvykusiais tautiečiais, nes dabar iš ten išleidžiama tik į Rusiją. Zaporižė gyvena santūriai, teatrai ir muziejai čia uždaryti, o dar veikiančiose kavinėse nėra jokio šurmulio ir atsipalaidavimo.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.