„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 7 Eur, įmonėms – 10 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (0-449) 74195, (+370-699) 67384

Žuvę vaikai virsta angeliukais...

„Ir aš tuo tikiu – sapnuose dažnai regiu mūsų Dimą aukštai danguje be­si­šypsantį, laimingą“, – tarsteli Maksimas Usas, karo pradžioje netekęs de­šimtmečio sūnaus. 

Šio 33-ejų vy­ro sudėtinga gyvenimo istorija gali būti aprašyta knygoje ar papasakota kino juostoje. Dar iki karo pradžios Ukrainos televizija bu­vo parodžiusiu kelis reportažus, kaip cerebriniu paralyžiumi sergantis M. Usas varžosi su sveikais bėgikais maratono varžybose. Likimo sunkumai jį lydi nuo gimimo – dėl medikų kaltės berniukui buvo pažeisti galvos smegenys, jis sunkiai kalba, nelengva vaikščioti, o dėl skoliozės jo stuburas yra iškrypęs. Nepaisant negalios, Maksimas spinduliuoja optimizmu ir jį skleidžia kitiems.

Tai sužavėjo ir trimis metais vyresnę tada dar būsimą žmoną Jevgeniją, ang­lų kalbos bei pradinio auk­lėjimo mokytoją. Netoli Bal­ta­ru­sijos ir Rusijos sienų esančiame Černihive po­ra susipažino prieš 12 metų ir po trijų mėnesių iškėlė vestuves. Su­si­tuokti skubėjo ne tik iš susižavėjimo vienas kitu, bet ir todėl, jog jautėsi vieniši – abu augo be tėvo, nė vienas ne­tu­rėjo nei brolių, nei sese­rų. Gal todėl buvo nusprendę auginti mažiausiai du vaikus, ketino taupyti nuosavam namui. Jev­genija dirbo mokykloje, Mak­simas parduotuvėje dėliodavo prekes ant prekystalių. Tačiau laimingos poros planus komp­likavo žinia, kad pirmagimis Dima serga autizmu ir nekalba. Po kelerių metų šeima susilaukė antro sūnaus, tačiau jis po dviejų mėnesių mirė dėl įgimto širdies nepakankamumo. Me­dikai spėjo, jog kūdikio likimą nulėmė paveldėjimas, mat Mak­simo giminėje širdies ligomis sirgo ne vienas.

Jevgenija dirbti negalėjo, nes visą laiką privalėjo skirti sūnui. Nepaisant sunkumų, šeima jautėsi laiminga, Maksimo paraginti, kasdien bėgioti su juo ėmė ir žmona bei sūnus. Maksimas berniuką vesdavosi maudytis, kartu darydavo gimnastikos pratimus, visi drauge išsiruošdavo į išvykas dviračiais.

„Vieninteliai Dimos tariami žodžiai buvo „tėtis“, „mama“, „se­­nelė“, bet mes ir be žodžių suprasdavome vieni kitus. Jis buvo ramus, klusnus vaikas, greitai įsisąmonino, jog, prasi­dėjus bombardavimui, reikia gultis ant žemės ir kant­riai lauk­ti sprogimų pabaigos, kad vėl ga­lėtų žaisti“, – pasakoja Jev­­ge­nija.

Vienintelė problema buvo ta, jog berniukas negalėjo ilgai ištverti uždaroje slėptuvėje rūsyje, todėl šeima per bombardavimus buvo priversta likti bute. Kad būtų saugiau, langus Maksimas apklijavo lip­nia juosta ir užstatė baldais. Vėliau per bombardavimus slėp­da­vo­si laiptinėje – manė, jog storos sienos geriau apsaugos, jei nuo sprogimo įgriū­tų stogas. Tai ir tapo lemtinga klaida, nulėmusia sūnelio mirtį ir sunkų žmonos sužalojimą.

Karo išvakarėse Maksimas grį­žo iš Ukrainos čempionato, o rytą, nepaisydamas masko­lių įsiveržimo, išėjo į darbą. Bet vadovai po kelių valandų visiems liepė bėgti į namus, nes netoli pasienio esančiame Černihive kilo įnirtingi mūšiai. Maksimas ragino žmoną išvažiuoti iš miesto, bet ši paklausė savo mamos, kuri tikino, jog karas bus trumpas, o įsiveržėliai atakuos tik karinius objektus. Tačiau Černihive užvirė didelės kovos, nutrūko elektros ir vandens tiekimas, o labdaros organizacijų atvežto maisto eilėje tekdavo laukti po keturias valandas. Be to, jis buvo dalijamas vos keliose 300 tūkstančių gyventojų turinčio miesto vietose. Nepaisydamas pavojaus bei sproginėjančių bombų, Mak­simas kasdien eidavo ilgus kilometrus šeimai parūpinti maisto.

Tragedija įvyko trečią karo savaitę, kovo 15-ąją.

„Bombos pasigirdo aštuntą valandą vakaro. Joms po valandos nutilus, grįžome į butą, Di­ma atsigulė miegoti. Tačiau po kiek laiko vėl ėmė sproginėti, tad iš naujo pasiėmėme kėdes, pažadinome sūnų ir atsisėdome pirmo aukšto koridoriuje“, – pasakoja Maksimas.

Jei šeima būtų li­kusi bute arba su­sėdusi ant­ro aukšto korido­riu­je, tragedija būtų juos aplenku­si. Ta­čiau bomba spro­go 8 met­rai nuo dviaukščio namo, o sprogi­mo bangai išmušus laukujes me­ta­lines duris, į vidų pasipylė skeveldros.

„Aš trumpai praradau sąmo­nę, atsipeikėjau tada, kai Mak­simas įžiebė kišeninį žibintuvėlį. Pamačiau, jog prie kitos sienos sėdėjęs Dima guli ant žemės, o aplink jo galvą sunkiasi kraujas. Norėjau bėgti jam į pagalbą, bet negalėjau pajudinti kojos ir pajutau milžinišką skausmą“, – prisimena Jev­ge­nija.

Skeveldros keliose vietose jai sulaužė koją, o Dimai pataikė ne tik į kojas, bet viena įsirėžė ir į galvą. Prie kitos sienos stovėjęs Maksimas bei kaimynė nenukentėjo.

Supratęs, kad sūnus ir žmona sunkiai sužeisti, Maksimas išbėgo į gatvę ieškoti pagalbos. Be to, sprogimas pažeidė dujų instaliaciją, namas bet kada galėjo išlėkti į orą. Tačiau žmonės bijojo pajudėti tol, kol vyko apšaudymas. Ir tik tolėliau sutikti du vyriškiai nepabūgo bombardavimų, jiems padedant, Jevgenija ir Dima buvo pernešti į slėptuvę, iškviesta greitoji pagalba.

„Šiems vyrams už pagalbą liksiu dė­kingas visą gyvenimą“, – sako Mak­si­mas.

Černihivo neurochirurgai operavo Dimą, tačiau po savaitės berniukas mirė, taip ir neatgavęs sąmonės. Jevgenijai irgi buvo suteikta pagalba, bet jai reikėjo operacijos, kurią galė­jo atlikti tik Kyjivo medikai. Oku­pan­tams susprogdinus tiltą per Des­nos upę bei vykstant nuolatiniams mūšiams, Jev­ge­niją nugabenti aplinkiniais keliais iki sostinės pavyko tik po trijų savaičių. Per tą laiką sužeidimai komplikavosi, iš vienos kojos prisiėjo pašalinti 12 centimetrų kaulo. 

Netekusi sūnaus ir baimindamasi neįgalumo, moteris išgyveno depresiją, iš kurios jai išsivaduoti padėjo Maksimo op­timizmas. Vyras džiaugiasi, jog kojos nereikėjo amputuoti ir tiki gydytojų pažadais, kad po kelių metų Jevgenija vaikščios dėka įdėto metalinio implanto.

Maksimas su Jevgenija dabar laikinai gyvena Kyjive jiems gerų žmonių suteiktame bute. Vyras dirba parduotuvėje, rytais perriša žmonai tvarsčius, o po darbo skuba į bėgimo treniruotę.

„Vaiko netektis yra neapsakomas skausmas. Bet negaliu verkti prie žmonos, turiu būti stiprus, nes jai dar sunkiau, ji labiau išgyvena sūnelio žūtį ir dar kenčia kojos skausmus“, – sako Maksimas.

Jis įkalbėjo žmoną keisti profesiją ir nuotoliniu būdu mokytis informacinių technologijų, kad vėliau galėtų dirbti. Abu dabar kasdien gilinasi į informacines subtilybes.

„Mane įkvepia tai, kad išsikeliu sau tikslus ir jų siekiu. Perskaitęs, jog mergina su kojos protezu nubėgo maratoną, nusprendžiau nubėgti dar toliau, 100 kilometrų, ir tai padariau“, – tikina Maksimas.

Ukrainos ultramaratono čem­pionate iš 150 dalyvių jis užėmė 66 vietą. Be to, tapo pirmu žmogumi šalyje, kuris, sirgdamas cerebriniu paralyžiumi, įveikė tokią distanciją, todėl šis pasiekimas buvo įrašytas į Ukrainos „Gineso“ rekordų knygą.

„Norėčiau, kad mano pavyzdys įkvėptų kitus neįgaliuosius, svajoju patekti į Ukrainos rink­tinę, jog galėčiau vykti į tarp­tautines varžybas“, – prisipažįsta Maksimas.

Vyras nepalūžo, bombai užmušus sūnų bei sunkiai sužalojus žmoną – jis ragina tautiečius nenusiminti ir tikėti savo šalies pergale. Apie tai Maksimas dainuoja ir socialiniuose tinkluose skelbiamose patriotinėse dainose. Be to, jis prasitaria, jog jiedu su žmona svajoja įsigyti butą, o tada įsivaikins mergaitę ir berniuką, karo našlaičius.

Šeima nebenori gyventi Čer­nihive, kur viskas primena tragediją, tad nusprendė įsikurti Kyjive. Svajonėms įgyvendinti Maksimui su Jevgenija praverstų finansinė parama. Ją galima pervesti: banko sąskaita UA593052990262016400933235502, Ukraina, region Chernihiv, street Maliasova 37-4, Maksim Us.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.