Chersono partizanai kelia siaubą okupantams

„Maskoliai mane įrašė į dešimt labiausiai ieškomų nu­si­kaltėlių sąrašą: savo satyra socialiniuose tinkluose juos labai siutinu, bet užtat pralinksminu su okupantais ko­vo­jančius bičiulius“, – džiaugėsi Vadimas, paprašęs neminėti jo pavardės saugumo sumetimais.

Su šiuo 45-erių vyriškiu viename iš Odesos nakvynės namų susipažinau gana keistomis aplinkybėmis: gretimame kambaryje gyvenusi sutuoktinių pora vakare ėmė bartis, o jų raminti atėjusiai administratorei vyras pareiškė, kad yra pabėgėlis iš Chersono. Ten esą patyrė tokių žiaurumų, kokių administratorė net neįsivaizduojanti, todėl turėtų nesikišti į šeimos reikalus. Tada iš priešais esančio kambario iš­ėjęs Vadimas įspėjo žmogelį, jog nors jiedu iš tiesų yra pabėgėliai, tačiau tai nesuteikia teisės nepaisyti reikalavimo laikytis naktinės ramybės.

„Jei esi toks drąsus ir neturi kur dėti energijos, gal nori prisidėti prie partizanų“, – sutramdė išsišokėlį Vadimas.

Nusprendžiau užkalbinti apie partizanus prasitarusį vyriškį.

„Pažįstu ne tik juos, bet ir okupantams talkinančių kolaborantų vadus, su vienu iš jų kartu mokiausi institute“, – į klausimą apie partizanus atsakė Vadimas.

Susėdus gerti arbatos, prisijungė ir septyniasdešimtmetis Anatolijus, pensininkas advokatas, kuris irgi pabėgo iš Chersono, o dėl patirto streso dabar saujomis geria vaistus dėl širdies sutrikimų. 

„Iš priekyje važiavusios mašinos okupantai patikros poste išsodino penkis vyrus, nusivedė už namo ir išgirdom automato šūvių seriją. Nežinau, ar tik­rai juos sušaudė, tačiau širdis apmirė, galvojau, kad jeigu jie mano pase pamatys JAV vizą, irgi sušaudys“, – pasakojo Anatolijus. 

Jam pasisekė – rusų kareiviai pasirausė po viršuje sudėtas moterų rankines, o apačioje buvusių Anatolijaus ir penkeriais metais jaunesnio jo brolio reik­menų neapžiūrėjo. 

„Nuo Chersono iki Odesos trys valandos kelio, bet mes užtrukome devyniolika – važiavome pamiškių keliukais, drebėjom, kad neužklimptume, greta dundėjo rusų karinė technika, pakelėse matėme apdegusių mašinų, kai kurios net su likusiais žmonių kūnais“, – kraupių prisiminimų nepamiršo Anatolijus.

Jis tikino, jog buvusi žmona pedagogė ir sūnus, psichologijos dėstytojas, gyvenantys JAV, ragina skristi pas juos, bet tokiam skrydžiui jis jaučiasi per silp­nas, be to, ten nepritampa.

Vyriškis neketino bėgti iš Chersono, tačiau sužinojęs, kad maskoliai išsivežė tardymui jo kaimyną, išsigando, jog šis prasitars, kad dažnai lankosi JAV, o šie ims kankinti, nes pagalvos, jog šnipas. Be to, Chersone po tardymų nežinia kur jau pradingo arti tūkstančio žmonių...

Vadimo pabėgimas dar rizikingesnis, mat okupantai jį suėmė per vieną demonstraciją, skirtą Ukrainos palaikymui. Vyrą visą naktį tardė ir mušė, siekdami iškvosti, kas organizuoja protestus.

Maskolius labai stebino tai, kad chersoniečiai renkasi į protesto mitingus ir nesibaimina nei ašarinių dujų, nei garsinių granatų.

Nežinia, kaip būtų tardymas baigęsis, tačiau kitą dieną apie jo suėmimą sužinojo buvęs kursiokas iš studijų Fizinio lavinimo institute laikų. Pasirodo, jis perėjo į okupantų pusę ir tapo vienu iš mero pavaduotojų, tad Vadimui irgi pasiūlė tapti okupantų talkininku.

„Jie tuo metu į meriją rinko bet ką, nes nebuvo norinčių. Vienas pažįstamas žurnalistas tapo policijos šefu, apsaugos darbuotojas – mero pavaduotoju, o mane, buvusį bokso sporto meist­rą, diskožokėjų bei įvairių renginių organizatorių, panoro sporto ministru padaryti“, – juokėsi Vadimas. 

Jis pažadėjo prisijungti prie išdavikų, tačiau, paleistas iš areštinės, tą pačią naktį paspruko.

Lengvųjų mašinų, vežusių pabėgėlius į Odesą, kolonoje buvo 12 automobilių, bet tikslą drauge pasiekė penki. Ar kiti ekipažai atvyko, Vadimas nėra tikras, mat tą naktį pabėgėlių koloną apšaudė ne tik maskoliai, bet ir ukrainiečiai, manę, jog tai yra priešo žvalgai.

„Miesto vadus visada lydi karinės mašinos ir apsauga, tačiau tai nepadeda išvengti partizanų keršto: prieš savaitę buvo nušautas mero pavaduotojas, o meras Vladimiras Saldo apnuodytas ir komos būsenos nuskraidintas atgal į Maskvą“, – bičiulių partizanų darbu didžiavosi Vadimas.

Prieš mėnesį susprogdinus policijos mašiną, vienas okupantas žuvo, keli buvo sužeisti. Dar anksčiau, birželio viduryje, susprogus prie medžio pririštai nuotolinio valdymo bombai, buvo sunkiai sužeistas administracijos vadovas Jevgenijus Sobolevas ir jo vairuotojas.

Vadimo teigimu, tokias akcijas inicijavo įmones praradę verslininkai, jas rengė netgi futbolo aistruolių organizacijai priklausę asmenys, o vėliau prie partizanų ėmė jungtis ūkininkai, slapta perduodantys informaciją apie priešų dislokaciją ir judėjimus.

Partizanų surenkama informacija labai praverčia Ukrainos kariuomenei, kuri Chersono regione jau išvadavo keliasdešimt gyvenviečių. Okupantai bando kovoti su partizanais, siūlydami premijas už informaciją apie juos. Tačiau tokios vilionės sudomino nedaug ką ir, persigandę partizanų bei artėjančios uk­rainiečių kariuomenės, maskoliai suskubo į Rusiją vežti savo šeimas. Mat kar­tu su Kremliaus kariais į Chersoną atvyko ir valdininkai bei policininkai su šei­momis. Atvykėliai buvo viliojami ga­limybe veltui gauti butus ir namus. Oku­pantai priėmė įstatymą, kad jei kokio nors buto ar namo savininkas per dvi savaites neprisistatys, tai jo turtą perims Rusija.

„Jei ne avarija, į kurią patekau prieš 14 metų, dabar kovočiau“, – apmaudo neslėpė Vadimas.

Per motociklo avariją jis patyrė daugybinius lūžius, viena akimi beveik nemato, o dešine ranka gali kelti ne didesnį kaip 5 kilogramų svorį.

„Aš esu kūrybinis partizanas, kas dieną socialiniuose tinkluose paskelbiu okupantus bei Kremliaus vadus pašiepiančias eiles, dainuškose aukštinu Chersono partizanų žygius, dėl to kolaborantų televizijoje buvau paskelbtas priešu“, – pasakojo Vadimas.

Vyras anksčiau kas vasarą vadovavo diskotekoms nuosavame mini bare „Disco 90“, o kitu metų laiku darė tatuiruotes savo salone. Be to, kūrė eiles Rusijos dainininkams, kurie visi, prasidėjus karui, nutraukė su juo ryšius.

„Mane socialiniuose tinkluose užblokavo 120 bičiulių Rusijoje, net teta, pareiškusi, jog esu nacistas bandera, nors aš net nemoku gerai ukrainietiškai kalbėti, kaip ir dauguma chersoniečių kalbu rusiškai. Tačiau esame ukrainiečiai, todėl giname savo šalį“, – sakė Vadimas.

Jis labai ilgisi savo žmonos ir dviejų dukrų, kurios dabar gyvena Lenkijoje. Ir tiki Ukrainos pergale. Tiesa, baiminasi, kad iš jo miesto gali likti pelenų krūva, mat Chersonas yra labai svarbus tiek okupantams, tiek gynėjams. Vos 100 kilometrų nuo Krymo nutolęs miestas vadinamas vartais į Krymą, per jį eina visi keliai į pusiasalį. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.