Odesos „agento 007” parama kariams bei pabėgėliams

Viena iš pagrindinių priežasčių įsijungti į aktyvią paramą Ukrainos kariuomenei ir pabėgėliams odesietis Ro­manas Topilovas įvardija visą gyvenimą persekiojančius prisiminimus apie 1968-ųjų Čekijos revoliuciją, kurios nuslopinime jam teko dalyvauti.

Šio 73-ejų verslininko gyvenime nutiko daug įdomių dalykų, o Odesoje jis laikomas legendine asmenybe. La­biau­siai R. Topilovą išgarsino pagalba atgaunant pavogtą italų dailininko Mike­landželo Merizio, labiau žinomo pravarde Karavadžas, paveikslą „Judo pabučiavimas“. 

Kūrinys buvo pavogtas iš muziejaus Odesoje, o Ukrainos kriminalistai paprašė, kad R. Topilovas apsimestų JAV piliečiu ir Italijoje užmegztų kontaktus su pagrobėjais. Gudrybė pavyko, o padedant Italijos bei Vokietijos policijai, Gruzijos piliečių nukniauktas paveikslas surastas Berlyno priemiesčio garaže ir grąžintas Ukrainai. Tada vienas Kijevo žurnalas ir pavadino R. Topilovą Odesos „agentu 007”, o bičiuliai į jį ir toliau taip kreipiasi.

Šis buvęs kariškis išgarsėjo ir tuo, jog įkūrė vieną iš pirmųjų diskotekų buvusioje sovietų sąjungoje, išleido pirmą CD muzikinį albumą Ukrainoje, o tentus koncertams bei proginiams renginiams statanti jo firma tapo didžiausia gimtinėje – įmonės sumontuotose gigantiškose palapinėse prieš karą vyko visi didžiausi renginiai Ukrainoje, Gruzijoje, Moldovoje.

Maskoliams įsiveržus į Ukrainą, R. To­pilovo įmonė įkūrė nemokamą valgyk­lą pabėgėliams, skyrė tentą pabėgėlių centrui ir nemokamai stato palapines per humanitarinės organizacijos „Ge­ra­sis samarietis“ renginius vaikams. JAV gyvenantis vienas iš dviejų R. To­pilovo sūnų baiminasi dėl tėvų gyvybės ir kasdien ragina juos atskristi. Ta­čiau graužatį dėl to, jog 1968 m. dalyvavo slopinant Čekijos revoliuciją jaučiantis tėvas visų pirma nusprendė įsijungti į paramą kariuomenei.

Tėvo pavyzdys įkvėpė ir sūnų, dirbantį informatiku viename iš JAV bankų, įkurti pagalbos Ukrainai fondą. Už surinktas lėšas jis perka karinę bei humanitarinę paramą ir siunčia į gimtinę.

Kitas sūnus gyvena Odesoje, groja ro­ko grupėje ir rašo knygas. Polinkį menui jis paveldėjo iš tėvo. O šis sako, jog nors sovietų sąjungoje buvo slopinamos Vakarų radijo bangos, tačiau vienas bičiulis pamokė, kaip perdaryti radiolą ir klausytis bitlų. Įstojęs į universitetą, R. To­pilovas vakarais uždarbiavo grodamas restorane ir net slapta svajojo apie roko muzikanto karjerą.

„Tėvai vaikystėje užrašė į muzikos mokyklą, tikėdamiesi, kad grosiu klasikinę muziką, bet susižavėjau pasaulį užkariavusiais bitlais ir pats ėmiau barškinti gitara“, – juokėsi jis.

Visus planus sujaukė 1967 m. kilęs Izraelio ir Egipto karas, sukėlęs antižydišką isteriją Maskvoje bei visoje sovietų sąjungoje. Iš Gorkio universiteto buvo pašalinti ne tik dėstytojai žydai, bet ir vieno iš jų įsteigtą būrelį lankę studentai žydai, o kartu – ir R. Topilovas. Vaikinas žinojo, kad jo tėvas, norėdamas apsaugoti sūnus, buvo išsižadėjęs žydiškos pavardės, tačiau 1967 m. jis vis tiek patyrė, ką reiškia antisemitizmas. Išmestas iš universiteto Romanas buvo pašauktas į kariuomenę.

Prieš 54-erius metus, rugpjūčio 21 d., devyniolikmetį kartu su kitais dalinio kareiviais iš bazės Užgorode, esančios netoli Slovakijos, permetė į Čekijos provinciją.

„Mums neteko tankais traiškyti bari­kadų ir šaudyti į demonstrantus, nes tik­roji revoliucija vyko Prahoje. Tačiau aš vis tiek negaliu pamiršti, kaip mūsų įžengimą pamatę čekai gatvėje raudojo, o vienas jaunuolis su ašaromis akyse paklausė, kodėl tai padarėme“, – prisiminė verslininkas.

Karininkai kareiviams melavo, kad tokiu būdu norima užbėgti už akių Va­karų valstybėms, kurios neva suplanavo užgrobti Čekoslovakiją.

„Tarnavau ryšininkų kuopoje, sugebėjau klausytis „Amerikos balso“ pranešimų, tad žinojau tikrąją tiesą – atėjo­me ne „padėti“ Čekoslovakijai apsiginti nuo NATO kėslų, bet nuslopinti kilusį pasipriešinimą Maskvai“, – sakė R. To­pi­lovas.

Čekijoje jis išbuvo vos du mėnesius, nes pavyko įkalbinti vadą, jog leistų stoti į karo mokyklą. Ją baigęs, buvo pasiųstas į karinę artilerijos gamyklą „Arsenal 55” Rževo mieste netoli Maskvos. Ten kartu su keliais kolegomis už vieną hidroakustinį išradimą buvo apdovanotas Lenino vardo premija jaunimui, tapo techninio skyriaus viršininku, komjaunimo sekretoriumi. Pastaroji pareigybė pravertė įgyvendinant svajonę – įsteigiant pirmą mieste ir vieną pirmųjų visoje sąjungoje diskotekų.

Vėliau jaunasis išradėjas už ryšius su disidentų judėjimui priklausiusia mergina iš Maskvos ir už „netinkamos“ muzikos propagavimą buvo pašalintas iš komjaunimo ir, netekęs KGB išduotos „lojalumo pažymos“, prarado darbą karinėje gamykloje. Grįžęs į Odesą, R. To­pilovas įkūrė įrašų studiją, talkino įgarsinant filmus, organizavo gražuolių rinkimo konkursus, muzikos, kino ir madų renginius, o vėliau įkūrė tentų nuomos įmonę.

„Į Karavadžo paveikslo atgavimo istoriją mane įtraukė Vidaus reikalų ministerijos darbuotojas, buvęs mano studentas iš tų laikų, kai dėsčiau Policijos akademijoje. Jis kolegoms prasitarė, kad gerai moku anglų kalbą ir daug kar­tų lankiausi JAV, tad šie nusprendė, jog tinku amerikiečio Džonsono, super­kan­čio vogtus paveikslus, vaidmeniui. Mi­nis­terija parūpino labai brangų žiedą su briliantu, solidų laikrodį bei kostiumą ir pasiuntė į Italiją. Ten viena Ne­a­polio policininkė turėjo suvaidinti ma­no sekretorę. Nuvykome į pilyje ren­gia­mą uždarą meno prekeivių susiti­ki­mą, kur prasitariau, kad neva domiuo­si Karavadžo darbais. Po kiek laiko man paskambino vagystės organizatorius, su­sitarėme susitikti Vengrijos sostinėje Bu­dapešte. Vėliau susitikome Pra­ho-

­­je ir Berlyne, o paskutinis susitikimas buvo lemtingas, nes paprašiau parodyti paveikslą. Tai ir padėjo Vo­kie­ti­jos policijai jį perimti. Paveikslo atgavimą palengvino tai, kad vagys nebuvo profesionalai, jiems vadovavo vienas Leningrado „Ermitažo“ muziejuje dirbęs ekspertas. Jis turbūt sužinojo, kad Italijoje ir Ispanijoje eksponuotas paveikslas buvo apdraustas 100 mln. JAV dolerių, tad susigundė gauti pusę tos sumos. Aš už vogtą kūrinį pasiūliau 5 mln., bet vilkinau derybas. Jie tikrino mano duomenis, bet tai nebuvo lengva, nes beveik kas dešimtas JAV gyventojas turi Džonsono pavardę“, – pasakojo Romanas.

Verslininkas tikino prieš karą turėjęs daugybę draugų Rusijoje, su kuriais dabar ryšys nutrūko. Bičiuliams gėdingai nutilus, verslininkas „Facebooke“ paskelbė laišką anoniminiam bičiuliui iš Rusijos, kuriame parašė: „Jūs apkurtote ir apakote, taip turbūt parankiau (…). Jūs meluojate vieni kitiems ir net nenorite iš to melo išsivaduoti, užtat mes sužinojome, kaip atrodo tikrasis fašizmas(...). Ir žinai, mes jau supratome, kad kaltas ne vien Putinas, nes pamatėme, ką išdarinėja jūsų „kariai“...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.