Mokytoja iš Lietuvos buvo palaidota krūmuose

„Ar žinote, kad pas mus dirbusi jūsų žemietė Viktorija Aleksenko statė nuostabius spektaklius, dirigavo vaikų bei suaugusiųjų chorams ir buvo labiausiai mokinių mylima mokytoja?“ – paklausė Vilhivkos mokyklos direktorė Svetlana Serikova, rodydama bombų apgriautą ir sudegusį jos pastatą.

„Ji buvo pedagogė iš didžiosios raidės. Bet kovo 8-ąją mirusi 86-erių V. Aleksenko buvo palaidota paskubomis ir slapta, nors taikos metu į jos laidotuves būtų suplūdęs visas kaimas, nes ją visi pažinojo ir gerbė, ji išauklėjo net tris mūsų gyventojų kartas“, – sakė direktorė.

S. Serikova liūdnai pasakojo, jog Vilhivkoje vyko labai aršios kovos, kaimelio gyventojai tūnojo rūsiuose, bijodami nubėgti net iki tualeto. Okupantai buvo nurodę mirusius žmones laidoti kiemuose, nes turbūt bijojo, kad, atėję į kapines kalvos viršuje, vietiniai pamatys priešo išsidėstymą ir apie tai informuos ukrainiečių karius...

Kai vienas jaunuolis nepaklausė draudimo ir su keliais draugais palaidojo nuo skeveldros žuvusią savo mamą, okupantai ėmė šaudyti, o nuo atskridusios kulkos žuvo du dvidešimtmečiai.

V. Aleksenko mirė praėjus kelioms dienoms po šios tragedijos, todėl nuspręsta ją palaidoti arčiau namų esančiose senose apleistose kapinėse.

„Žinau, kad suvyniotą į kilimą kūną karučiu nuvežė ir paskubomis, tarp bombardavimų, palaidojo keturi buvę jos auklėtiniai“, – tikino S. Serikova.

Direktorė parodė, kas liko iš kabineto, kur buvo laikomi teatro rūbai ir kuriame mėgo laiką leisti lietuvė mokytoja. Pusė antrame aukšte buvusio kabineto po sprogimo nugarmėjo į apačią, o teatro rūbai dabar išsibarstę ant griuvėsių, kedenami vėjo ir plaunami lietaus.

Pasivaikščiojimas po sugriautą mokyklą, kai po kojomis šnara apdegę vadovėliai, o aplink mėtosi apdegusios kėdės ir stalai, kėlė slegiantį įspūdį. Liūdnai atrodė ir lietuvės butas, kuriame visi langai išdužę, dalis balkono nukritusi...

Paskambinęs vienturtei V. Aleksenkos dukrai Tatjanai Marynič, per karą iš Odesos pabėgusiai į Jungtinę Karalystę, sužinojau, kad mergautinė jos mamos pavardė buvo Novasz. Į Donecko regioną kartu su tėvais ji atsikraustė vaikystėje iš Vilniaus, kur prieš antrąjį pasaulinį karą kelis metus mokėsi ir lankė baleto mokyklą.

Tėvas stalinizmo epochoje buvo suimtas ir kartu su žmona bei dukra ištremtas į Sibirą. Dėl šios priežasties T. Marynič mamai nebuvo leista studijuoti universitete humanitarinių mokslų, tad ji tapo matematike. Vėliau užsispyrusi moteris visgi įgijo rusų kalbos ir literatūros mokslų baigimo diplomą, nes jos aistra buvo knygos ir menas.

„Ji turėjo daugybę fantastiškų idėjų, net tapusi pensininke, keliolika metų dirbo mokykloje, įkūrė knygos mylėtojų klubą, statė spektaklius, subūrė chorą, įsteigė sienlaikraštį, vežė mokinius į spektaklius Charkive ir net į ekskursijas Lietuvoje“, – pasakojo pedagogė Ana, tapti mokytoja nusprendusi iš susižavėjimo V. Aleksenkos asmenybe.

„Mama neakcentavo savo tautybės, ji augo Vilniuje, žydo ir lenkės šeimoje, vėliau gyveno Ukrainoje ir Rusijoje. Tačiau apie Lietuvą visada kalbėjo su didele meile, gal todėl jie ir vadino ją lietuve“, – svarstė jos dukra T. Marynič.

Beje, ji teigė prašiusi mamą globojusios mokytojos nesakyti jai, kad Rusija užpuolė Ukrainą ir vyksta karas, nes bijojo, jog tokia žinia ją gali sukrėsti.

„Ji taip ir nesuprato, kad esame okupuoti, nes klausa buvo visai nusilpusi, ji negirdėjo gatvėse griaudžiančių sprogimų“, – patvirtino ligonę globojusi pradinių klasių mokytoja Jekaterina Kravčenko.

Viktorija esą vien stebėjosi, kaip galėjo vasario mėnesį pradingti centrinis šildymas ir elektra, ir vis klausė, kada gedimai bus pašalinti...

Per okupaciją iš Vilhivkos, kur gyveno apie 2000 žmonių, pabėgo dauguma, kaime liko vos keliolika. Oficialiai skelbiama, jog kaimelio okupacija tęsėsi mėnesį, bet iš tikrųjų kovos vyko du mėnesius. Mat ukrainiečių išstumti okupantai įsitvirtino gyvenvietėse bei miškuose ir visą mėnesį siekė atsikovoti Vilhivką. Apie tai papasakojo J. Kravčenkos sutuoktinis Jurijus.

„Mes tikėjomės, kad karas greitai baigsis, galėsim perlaidoti ir tinkamai pagerbti V. Aleksenko, tačiau po jos mirties mūšiai tapo dar nuožmesni, kaime beliko vos keliolika žmonių“, – tikino vyriškis.

Jekaterina prisiminė, kaip po kojomis šaudė ant kalvos įsitaisęs snaiperis, o į kiemą atskridusi bomba sužeidė šunį vedžiojusį kaimyną. Ji paskambino gelbėtojams, bet šie atsakė, jog neatvyks, nes privažiavimas į Vilhivką yra užminuotas. Todėl teko patiems degtine plauti bičiulio žaizdą ir ją susiūti.

„Gyvenime nebuvau to dariusi, tačiau privalėjau susiūti paprasta adata ir siūlu, nes kitaip negalėjome sustabdyti kraujavimo“, – prisiminė pedagogė, žaizdą siuvusi pasišviečiant žvake, nes elektros nebuvo.

Vilhivka mano apsilankymo metu atrodė kaip išmirusi, nes gyventi grįžo vos keli šimtai žmonių. Dalis jų neturi kur apsistoti, nes namai yra sugriauti, tačiau dauguma bijo čia likti, kadangi baiminasi, jog okupantai gali grįžti.

„Kai karas baigsis, mes mylimą lietuvę mokytoją perlaidosime gražiai. Bet kol kas čia nesaugu ir visų galvos yra užimtos kitais rūpesčiais“, – sakė J. Kravčenko ir palinkėjo būti atsargiam karo zonoje.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.