Psichologinė stiprybė ne mažiau svarbi už kovinį pasirengimą

Kone metus vykstant Rusijos karui Ukrainoje, lietu­viams neramu dėl savo ateities. Nerimo nuotaikos gyvos ir Šilalėje, tuo labiau, jog gyvename ne taip toli nuo Rusijos sienos, iki kurios tėra pusšimtis kilometrų. Ar esame pasirengę galimai agresijai, o gal to nereikia? 

Patarimais su „Šilalės artojo“ skaitytojais šia tema dalijasi Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanoriškųjų pajėgų (KASP) Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 308 kuopos kuopininkas, štabo seržantas Egidijus Dani­sevičius. 

Anot kario, tai, kad visuomenė domisi šia tema ir nevengia kalbėti, yra geras ženklas ir rodo jos sąmoningumą bei brandą.

„Žinojimas suteikia pranašu­mo ir daro mus stipresnius, saugesnius. O įtempta psichologinė būsena, kai Europoje vyksta karas, yra adekvati žmogaus reakcija. Tačiau svarbu žinoti ir kitą dalyką – iš anksto psichologiškai pasiruošti karui, kaip ir didelei nelaimei ar artimo žmogaus mirčiai, ne­įmanoma. Bet apgalvoti, kaip reikėtų elgtis tokiu atveju, yra būtina“, – sako pašnekovas.

E. Danisevičius akcentuoja, kad pasienyje visada stebimi tam tikri priešo pajėgų veiksmai, iš kurių ir sprendžiama, ar gali kilti invazijos pavojus, kada tai gali nutikti. Tai ir reikėtų vertinti pirmiausia, siekiant išvengti bereikalingos pa­nikos. 

Karys supažindina su kariuo­menėje naudojamais terminais. Pavyzdžiui, D diena vadi­na­ma para, kurios metu nu­manomi nedraugiškos valstybės karinių pajėgų veiksmai: jos gali kirsti valstybės sieną arba tai jau užfiksuota. H valanda reiškia, jog numanomas laikas, ka­da gali įvykti minėti veiksmai.

Ir, aišku, žinoti daugiau ir bū­ti pasirengus blogiausiam yra išmintinga bei naudinga ne tik kariams.

„Iš karo Ukrainoje pasekmių įsitikinome, jog tokios nelai­­mės atveju labiausiai pažei­džia­­ma visuomenės dalis yra vaikai, moterys ir senoliai. Bū­tent jiems galimos priešo užmačios tu­rėtų būti žinomos mažiau­siai prieš pusmetį. Kodėl? Nes šiai visuomenės daliai karo zo­­noje – ne vieta, jie turi iš anksto pasitraukti į maksimaliai saugią vietą. Karo veiksmams jau prasidėjus, evakuotis taip pat galima, bet tai yra daug sudėtingiau. Tai matėme net tokioje didelėje valstybėje kaip Ukraina, o kalbant apie Lietuvos dydį, tai būtų neįmanoma“, – sakė seržantas, primindamas, kad moterys ir vaikai yra pagrindinis tautos genofondas, kurį būtina išsaugoti. 

Skaičiuojama, jog iš Ukrai­nos evakuota 4–5 mln. gyvento­jų, bet niekas kol kas negali įvardinti, kiek vaikų, mote­rų buvo išvežta į okupantų ša­­lį ir koks yra ar bus jų likimas. Tad pirma užduotis, anot E. Da­ni­sevičiaus, tvirtai žinoti, kur ir kaip jiems būtų galima atsitraukti. Jis yra įsitikinęs, kad tai būtina apgalvoti iš anksto, pasitarti su artimaisiais užsie­nyje ar numatyti kitą saugią vietą. O pribrendus reikalui, sąmyšio bū­tų kur kas mažiau, persikėlimas netaptų toks skausmingas.

„Tačiau reikia įsidėmėti, jog kalbame tik apie mažą dalį visuomenės, nes vyrai, sulaukę 18 metų, privalo likti Lietuvoje. Tai yra kiekvieno lietuvio pa­reiga, kurią, beje, nusako ir Kons­­titucija: Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno piliečio teisė ir pareiga. O kariai, statutiniai pareigūnai, kiti, kurie yra davę Tėvynei priesaiką, privalo ginti ją negailėdami nei jėgų, nei gyvybės. Ir čia jau nebe­svarbūs jokie kiti veiksniai, kurie galioja civiliniame gyvenime (pavyzdžiui, religiniai, politiniai įsitikinimai)“, – akcentavo pareigą savo šaliai KASP 308 kuopos kuopininkas.

E. Danisevičius neabejoja, jog kiekvienam aktyviai kare da­ly­vaujančiam bei išvykti ka­ro atveju iš šalies negalin­čiam asmeniui svarbu žinoti, kad jo artimieji yra saugūs, priešas jų nepaims į nelaisvę ir negalės jais manipuliuoti. Tad karių, pareigūnų, šaulių šeimų nariai taip pat turi pagalvoti apie laikinas saugias atsitraukimo iš karo zonos galimybes.

„Ne vien iš teorijos žinome, jog karių ar pareigūnų šeimos okupantų rankose gali tapti ginklais ar net įkaitais, tad jų atsitraukimas yra savotiška prievolė. Be to, karo zonoje likusiems ar trauktis neketinantiems asmenims būtina suvokti, kad mes, šilališkiai, gyvenantys ko­ne Rusijos pašonė­je, galimai susidurtume su prie­šu vieni pirmųjų. Tad jau dabar turime pagalvoti, kokie būtų mūsų veiksmai, prasidėjus karui, nes tada planuoti jau nebebus laiko“, – įspėjo karys.

Pasak seržanto, karo veiksmai visada labiau pažeidžia miesto, didesnių gyvenviečių, kur komunalinės paslaugos teikiamos centralizuotai, gyventojus. Tarkime, kaime žmonės šildo namus individualiai, vandenį semia iš šulinio, laiko naminių gyvūnų, turi rūsiuose gėrybių – jiems išgyvenimo klausimas ne toks sudėtingas. 

„Tuo tarpu miestelėnams re­­ko­­menduojama galvoti ne vien tik apie tai, ką valgys, bet ir apie išlikimo galimybes. Pri­si­min­ki­me nesenus įvykius Ma­riu­po­lyje, kai žmonės rūsiuose gyveno ištisus mėnesius. Ži­no­ma, atsiras savanorių, gelbėtojų, bet kol tai susireguliuoja, reikia išgyventi tamsoje, nešildomose patalpose, be vandens ir elementarių patogumų“, – apie karo pradžios chaosą, kurį kariai vadina karo ūku, pasakojo  E. Danisevičius.

Jo teigimu, didžiausias chao­sas, prasidėjus karui, tvyro maž­daug 3–4 dienas, mat tiek okupantai, tiek užpultieji stengiasi vieni kitiems padaryti kuo daugiau nuostolių, įgyti taktinį – strateginį pranašumą. Po to seka mėnuo, per kurį visi savotiškai susigyvena su karo nuotaikomis, išryškėja, kurie pi­liečiai nori, o svarbiausia – gali ginti savo kraštą, atlaikyti didžiulį psichologinį bei fizinį krūvį, o kurie dėl įvairių priežasčių negali dalyvauti karo veiks­muose. Civiliai tuo metu taip pat susigyvena su karu, išsiaiškina, ar už saugaus atstumo gyvena, žino, kur dažniausiai krenta sprogmenys ir t.t. 

„Žmonių psichologija yra vienoda – visi norime galvoti, kad šaudo ne į mane. Tačiau karys nuo civilio tuo ir skiriasi, jog mes esame mokomi tai priimti atvirkščiai, t. y. bet kurį apšaudymą priimti kaip sau skirtąjį. Tiesa, kiekvienas, kuriam nėra tekę dalyvauti karo veiksmuose, gali save vadinti „kariu tik per kablelį“– juk ne veltui  yra sakoma, kad už vieną kariavusį tris nekariavusius duoda. Ir tik dalyvavusieji kare suvokia tikrąją posakio „Svetimo skausmo nebūna“ prasmę. O ma­tydamas tai, kas vyksta Uk­rainoje, manau, jog visas žmogaus grožis yra jo gebėjimas at­jausti kitą, kai nutinka nelaimė“, – bendrystės, kovos vienas už kitą svarbą akcentavo E. Danisevičius.

Pasak jo, Lietuvoje karo atveju ginklą į rankas galėtų paimti ribotas žmonių skaičius. Bet krašto gynyboje labai svarbi ir likusios visuomenės parama – būtini žmonės, kuri gamin­tų maistą, siūtų, vairuotų ir t. t. Paprastai vieno kariaujančiojo aptarnavimui reikėtų 7–10 civilių. Šita formulė, kaip paaiškėjo Ukrainoje, nepasikeitė nuo antrojo pasaulinio karo. Štai todėl štabo seržantas akcentuoja ir visuotinio pasipriešinimo okupantams būtinybę. 

„Karo atveju visi 18-mečiai bei vyresni privalėtų eiti, kaip sakoma, į apkasus. Tie, kas to nedarytų ar stengtųsi likti nuošalyje, taptų labai pažeidžiami. Dar daugiau – ta visuomenės dalis labai greitai atsiduria priešo interesų taikinyje, kai stengiamasi įbauginti, šantažuoti ir galų gale priversti kolaboruoti. Ir, deja, tokiems kariai turi blogų žinių: priešui tokie asmenys taip pat nėra reikalingi ir vos atlikę savo juodą darbą, kaip rodo Ukrainos pavyzdžiai, jie būna pašalinami. Karo zonoje svarbiausia yra pasitikėjimas kitu žmogumi. O kas gali pasitikėti parsidavėliu?

Negaliu paguosti ir kai kurių dabartinių jaunuolių, kurie nesupranta žodžio „pareiga“. Jie gyvena ir tikisi, kad jiems nie­kas nepasikeis net ir karinės invazijos atveju. Taip nebus. Jeigu kiltų karas, valstybės sienos būtų uždarytos visiems šaukiamojo amžiaus vyrams. Tad kovoti tektų. O tada gali iškilti klausimas, kurioje pusėje: už ar prieš Tėvynę“, – įspėjo karys.

Anot E. Danisevičiaus, visuomenei būtina įsisąmoninti vieną paprastą dalyką – vien kariai Tėvynės neapgins, gintis teks visiems. Ir tik tada, kai patys įrodysime, kad gebame gintis, norime tai daryti (čia geriausias pavyzdys yra uk­rai­nie­­čiai), mūsų pastangas parems sąjungininkai. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.