Bombos sužeista kalaitė Bilka tapo artileristo šeimos guodėja

„Kai mano vyras Volodymyras iš fronto parsivežė žuvusio bendra­žy­gio kalaitę, nepasakiau nė žodžio prieš, nors jis žinojo, kad išpažįstu is­lamą, o gimtajame Azerbaidžane šu­nų ir kačių namuose nelaikome, nes musulmonams meldžiantis nega­li ant kūno būti gyvūnų plaukų“, – sa­kė už ukrainiečio ištekėjusi azer­bai­džanietė Saadat.

Su šia moterimi įsikalbėjau traukinyje, vykstančiame iš Kyjivo į Krama­torską, kur ji važiavo susitikti su dvi dienas poilsio gavusiu vyru. Saadat vyras artileristas kovoja 50 kilometrų nuo Kramatorsko nutolusiame Bachmute.  

„Ne apie priekaištavimą tada galvojau, o verkiau iš džiaugsmo matydama savaitei atostogų grįžusį vyrą“, – pasakojo Saadat. 

Kalaitę Bilką moteris, jos vienuolik­metė duk­ra Amina bei keturiolikmetis sūnus Antonas labai pamilo. Sakė, gal todėl, kad jinai juos sieja su Vo­lo­dymyru, kuris kovoja fronte, o šeima jo ilgisi.

Be to, kalaitė, kaip ir vyras, fronte patyrė kontūziją. Tą naktį į artileristų nakvynės vietą netikėtai atskriejusi bomba užmušė Bilkos šeimininką, o skeveldra sužeidė jos leteną, todėl kalaitė dabar šlubčioja. Be to, pasidarė baikšti, bijo didesnių garsų – net išgirdusi plaktuko kaukštelėjimą puola slėptis ir ima gailiai inkšti.

„Su vyru buvome susitarę, jog prieš eidamas į mūšį visada perspėtų, kad kelias dienas nieko nerašys, bet tomis naktimis aš vis tiek neužmiegu. Kai rugpjūtį 10 dienų negavau sutartos žinutės, mano nervai visai pakriko, savaitei patekau į Poltavos ligoninę“, – pasakojo Saadat.

Moteris tada nežinojo, kad jos vyras tuo metu irgi gulėjo ligoninėje, tačiau kitoje ir kartu su trimis draugais artileristais. Jie gyvi liko per plauką, nes kiti kovotojai juos, per bombos sprogimą netekusius sąmonės, įstūmė į apkasus, kad sprogimai nebežalotų. Visiems kovotojams tada sprogo ausų būgneliai. Volodymyras keliose ligoninėse praleido beveik tris mėnesius, iš pradžių mikčiojo, neįstengė kalbėti, sukaupti minčių, bet po operacijos pasitaisė, nors viena ausimi vis vien nebegirdi, o kita vos vos. Dėl to jis dabar kovoja ne priekinėje, bet antroje fronto linijoje.

„Savanoriu į frontą vyras užsirašė dar 2015 m., kovojo Donecko prieigose. Va­sa­rio 24-ąją, pir­mą šio karo dieną, prie Su­mų miesto nuo rusų tanko šūvio žuvo keturi jo draugai, su kuriais Vo­lo­dy­myras turė­jo būti kartu, tačiau gulėjo li­goninėje sunkiai susirgęs „Co­vidu“, – pasakojo moteris.

Saadat šeimos namas yra Lesnaja Po­liana kaime netoli Poltavos. 

„Volodymyrui – 46-eri, man – 40 m. Iš Azerbaidžano į Ukrainą su tėvu pabė­gau po 1990 m. sausio įvykių, kai Mask­vos pasiųsti kariai sušaudė nepriklausomybės reikalavusius demonstrantus Baku mieste. Nuo išgyvenimų mirė ma­­ma, turėjusi silpną širdį“, – pasakojo Saadat.

1990 m. sausio 20 d. SSSR prezidento Michailo Gorbačiovo įsakymu į Baku buvo įvesti specialiųjų pajėgų kariai, kurie į  demonstrantus šaudė ir traiškė juos tankais. Pagal oficialią Kremliaus versiją, kariai buvo įvesti neva siekiant apsaugoti vietos armėnus nuo azerbai-

džaniečių susidorojimo dėl kilusio kon­flikto Kalnų Karabache. Bet vėliau paaiškėjo, kad Maskva karius įvedė siekdama neleisti vietos Liaudies frontui perimti valdžią iš komunistų. Vien Ba­ku tą dieną nuo Maskvos kareivių rankų žuvo 80 žmonių, o visame Azer­bai­dža­ne – 131. Kremlius teigė, jog per riaušes Baku žuvo 5 policininkai bei 31 kareivis, tačiau įvykių tyrėjai tvirtina, kad žuvo tik 9 kareiviai.

Saadat tėvas buvo studijavęs Poltavos universitete Ukrainoje, tad nusprendė bėgti į Poltavą, kur atvykę laikinai apsigyveno pas vieną bičiulį dėstytoją. Saadat džiaugiasi, jog Ukrainoje jai nusišypsojo laimė – sutiko gerą ir rūpestingą vyrą, labai romantišką bei jaut­rų žmogų, mylintį gyvūnus, į namus tempiantį net sužeistus ežius, kurių vienas ir dabar pas juos yra. 

„Tačiau mano gyvenimą antrą kartą griauna Maskvos žudikai“, – apgailestavo moteris.

Lesnaja Poliana kaime Saadat su šeima gyvena savo name, o netoliese įsikūręs tėvas. Dar kitame name buvo apgyvendinti pabėgėliai iš didelius mūšius išgyvenusio Berdiansko, esančio netoli Mariupolio. Su viena šeima – 33-ejų Liudmila bei dviem jos vaikais moteris teigia labai susidraugavusi, dažnai lanko vieni kitus.

Saadat dirba sargybine kalėjime, esančiame netoli Lesnaja Poliana kaimo. Bū­dama apsaugos bokštelyje karo pradžioje ji matė virš galvos žemai skrendančius Maskvos naikintuvus, kurie mė­tė bombas Poltavoje, ir baiminosi, kad nesusprogdintų jos namų. 

Pasak Saadat, bend­radarbės Irinos vy­ras Aleksejus žuvo kovose netoli Bach­muto – į jį pataikė snaiperio kulka. Ne­trukus po laidotuvių Irina sužinojo esanti nėščia. Moteris neslepia, jog po Aleksejaus žūties išgyveno depresiją ir nebeturėjo jokio noro nei gyventi, nei dirbti, tačiau užsimezgusi gyvybė ją pabudino naujam gyvenimui. Irina sakiusi, jog jiedu su Aleksejumi trejus metus negalėjo susilaukti vaikų, o dabar įvyko stebuklas. 

Pergyvendama dėl savo vyro Saadat stengiasi nerodyti ašarų vaikams, bet vis dažniau pastebi, jog vaizdus iš fronto matydama rauda dukrelė. Mama neslėpė bijanti, kad karas nesužalotų Aminos psichikos, nes mergaitė esanti labai jautri.

„Kai naktį negaliu užmigti ir tyliai imu kūkčioti, Bilka atšlubuoja pas mane, aplaižo veidą ir atsigula šalia. Apsi­ka­bi­nu ją ir imu galvoti, kaip bus gera, kai po karo grįš Volodymyras, ir galėsiu ramiai už­migti padėjusi galvą jam ant krūtinės“, – sakė Saadat.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.