Kaip vos netapau Rusijos šnipu

„Man atrodo, kad jis yra Maskvos šnipas ir tik apsimeta žurnalistu iš Lietuvos, jį reikėtų surišti ir patardyti“, – šnairuodamas į mane, Vitalijus pašnibždomis kreipėsi į ki­tą karį.

Iš pastarojo, Jurijaus Šubino, vėliau ir sužinojau, jog Vitalijus mūšyje prie Soledaro buvo rimtai sužeistas, patyrė labai stiprią kontūziją ir dabar vyksta į reabilitacijos ligoninę. 

„Iki vagono jį palydėję savanoriai klausinėjo, gal kas iš karių vyksta į Černihivą, o po to paprašė, kad jį paglobočiau ne tik traukinyje iki Kyjivo, bet ir autobuse iki Černihivo, nes šis esą ne visada elgiasi adekvačiai“, – paaiškino J. Šubinas.

Aš to nežinojau ir sėdėdamas šalia kariškio uniformą vilkinčio vaikino nusprendžiau šį pakalbinti. Išgirdęs, jog esu žurnalistas iš Lietuvos, karys pradžiugo ir pareiškė galintis papasakoti įdomių dalykų iš fronto, ypač apie paskutinį mūšį.

Prieš tai Vitalijus pasisakė, kad užaugo vaikų namuose, kad žmona su dviem dukrelėmis karo pradžioje pasitraukė į Bulgariją. Jam pradėjus pasakoti apie fronto mūšius, paklausiau, ar galiu pokalbį įrašyti ir jį fotografuoti. Vaikinas sutiko.

Pasak Vitalijaus, tą dieną jų būrys ėjo į žvalgybą ir nelauktai atsidūrė priešų apsuptyje. 

„Buvom penkiese, o jų gal šim­tas penkiasdešimt. Ugnis pa­sipylė iš visų pusių, tačiau spėjome įbėgti į vieną namą. Bū­tume visi žuvę, bet laiku prisišaukėme pagalbą“, – pasakojo Vi­talijus.

Tačiau išsigelbėjimo džiaugsmą netrukus vėl pakeitė nerimas, nes jiems dar nespėjus išeiti iš namo, laukuose pasirodė rusų tankai. Jie ėmė šaudyti į ukrainiečių pozicijas, ir bombos ėmė lėkti į jų pastatą.

„Per dūmus spėjau pamatyti, kaip sprogimas sudraskė į gabalus Andrejų ir Kirilą, o po to „atsijungiau“, nes netoli manęs irgi nukrito bomba“, – pasakojo Vitalijus. 

Apie tolesnę mūšio eigą ir apie tai, kaip nuo tanko šūvio žuvo trys bendražygiai, o jis buvo nugabentas į ligoninę, Vi­ta­lijus pasakojo labiau kovos draugų žodžiais, nes pats mažai ką atsiminė.

Tai, jog Vitalijaus atmintis rimtai šlubuoja, supratau po to, kai jis negalėjo prisiminti savo gimimo datos ir dukrelių amžiaus. Vaikinas netikėtai nutraukė pokalbį ir pareiškė, kad nepakeliamai skauda galvą, reikia vaistų. Kai bendrakeleivių paklausiau, ar neturi vaistų nuo galvos skausmo, atsiliepė viena moteris, ištiesusi pakelį paracetamolio. Vitalijus prarijo ne vieną ar dvi tabletes, bet visas dešimt, pareiškęs, jog kitaip nesuveiks.

Netrukus karys staiga atsisuko ir netikėtai manęs paklausė, kodėl aš jo klausinėju, kodėl įrašinėju pokalbį. Priminiau, kad esu žurnalistas, o jis pats sutiko, jog įrašinėčiau ir fotografuočiau.

„Viską skubiai ištrink, nuotraukas irgi“, – pareiškė Vi­ta­lijus ir, griebęs mano telefoną, ėmė grasinti, kad jį sudaužys, jei nepateiksiu įrodymų, jog esu žurnalistas.

Situacija darėsi grėsminga, bet tuo momentu prie Vita­li­jaus prišokęs J. Šubinas jį apglėbė, paėmė iš jo mano telefoną, pareiškęs, kad pats viską išsiaiškins. Jurijus paprašė, jog Vitalijų prižiūrėtų netoliese sėdėjęs kitas karys, o mane pakvietė pokalbiui į tarpvagonį.

Apžiūrėjęs mano dokumentus bei žurnalisto pažymėjimą, J. Šubinas atsiprašė dėl Vita­lijaus elgesio ir prisipažino nepagalvojęs susikeisti su manimi vietomis, kad galėtų sėdėti šalia sužeisto kario. 

„Vitalijų per anksti išleido iš ligoninės, tačiau karo ligoninės šiuo metu yra perpildytos, ir sužeistuosius stengiamasi kuo greičiau išrašyti“, – sakė J. Šu­bi­nas.

Traukinio bufete geriant arbatą, karys papasakojo, kad jį iš ligoninės irgi išrašė ne visai pasveikusį, ir parodė sužeidimo žymę ant kaklo. Anot Jurijaus, jam pasisekė: mūšyje prie Avdijivkos skeveldra perskrodė sprandą nepaliesdama nei stuburo slankstelių, nei venų ir įstrigo kakle. 

Karys papasakojo, kad jam 42-eji, gyvena Nižino mieste Černihivo regione, kur dabar ir vyksta, gavęs dvylika dienų atostogų. Jis teigė turintis du brolius, vienas iš jų irgi kare, kitas, jaunesnis, turi krūvą vaikų, tad jam kol kas į frontą nereikia. Vidurinysis turi sužadėtinę. Jurijus, vyriausias, pastaruosius kelerius metus buvo vienas ir niekur nedirbo, nes išgyveno depresiją po skyrybų bei kitokių nesėkmių. Prieš tai penkiolika metų dirbo autoservise. 

„Paskambinau mamai, kad parvyksiu, bet neįstengiau pozityviai reaguoti į jos džiugesį, kad išgyvenau po sužeidimų. Kaip galiu džiaugtis, kai per tą sprogimą žuvo du kovos draugai?“ – retoriškai klausė karys.

J. Šubinas savanoriu į frontą užsirašė vildamasis, kad tai jam padės įveikti depresiją. 

„Maniau, pasikeisiu, grįš noras veiklai, bet atsitiko priešingai – nebeturiu jokių planų ir svajonių. Netapau ir religingas, nors nemažai karių pasidarė pamaldūs, prieš mūšį kalbasi su Dievu“, – pasakojo J. Šubinas.

Armijoje Jurijus pateko į 110 puolamają brigadą, kurioje iš 120 pirmųjų karių trečdalio esą nebeliko, o jų vietoje kovoja naujokai. Keli iš žuvusiųjų buvo tapę labai gerais draugais, tad Jurijus prisiekė, jog, parvykęs atostogų, būtinai aplankys jų tėvus.

„Privalau papasakoti apie tai, ką veikėme fronte ir apie tai, kaip viskas nutiko tą momentą. Apie tai, ką Andrejus ir Olegas svajojo veikti po karo, kaip jie gražiai kalbėjo apie savo šeimas ir tėvus, kokie jiems šie buvo svarbūs“, – vardijo karys.

Paklaustas, ar nebus baugu grįžti atgal į frontą, vaikinas atsakė nebežinantis, ar išvis ko nors bebijo, nes prie Av­di­jivkos, kur jie kaunasi, mirtis nuolat yra šalia. 

„Bus taip, kaip bus. Gyventi lemta tokiu metu, kai Rusija užpuolė mūsų tėvynę, o mes, vyrai, privalome ją ginti. Pri­va­lome nugalėti, kad ateinančioms kartoms nebetektų patirti tokio košmaro. Ir nugalėsim – mes juk kazokų palikuonys, su pralaimėjimais niekada nesusitaikom“, – užtikrino Jurijus.    

Ne mažiau sukrečiančią istoriją papasakojo ir 32-ejų Irina Kramarenka. Į šią jauną moterį, traukiniu vykusią kartu su kelių mėnesių kūdikiu, atkreipiau dėmesį dėl to, kad ji atrodė labai liūdna. Irina važiavo kitame vagone, bet per mano vagoną keletą kartų ėjo į traukinio bufetą, o jos akyse regėjosi didžiulė neviltis. Už­kal­binta pasakė, jog vyksta į Va­ka­rų Ukrainą pas pirmagimio Ma­karo senelius.

„Iš Makaro tėvo, Donecke ko­vojančio mano sužadėtinio Alek­sandro, du mėnesius nebegaunu jokių žinių, ir neramios mintys ėmė taip slėgti, jog viena nebeatlaikau. Tad nusprendžiau vykti pas jo tėvus“, – sakė mergina. 

Anot Irinos, pastarieji irgi labai pergyvena, sužadėtinio mama saujomis geria vaistus, bet telefonu vieni kitus ramina, jog gal Aleksandras yra sužeistas ar pateko į nelaisvę.

„Galvojau, kad vaikų neturėsiu, mat kartą jau buvau ištekėjusi, tačiau negalėjau pastoti, o gydytojai vilčių suteikė nedaug. Su Aleksandru draugavome dvejus metus, vasarą planavom kelti vestuves, o kad pastojau, sužinojau likus dviem dienom iki karo“, – pasakojo Irina.

Jos didžiulis džiaugsmas pastojus netikėtai virto baisiu nerimu, nes pirmą karo dieną Aleksandras užsirašė į savanorius ir išėjo ginti Kyjivo. Jis dirbo televizijoje operatoriumi ir greičiausiai į armiją nebūtų ėmę, bet nuo tokio sprendimo nei Irina, nei tėvai nesugebėjo atkalbėti.

„Aleksandras pasakė: privalau, kitaip sau neatleisiu bailumo“, – taip jo sprendimą prisimena Irina. 

Priešui atsitraukus nuo Ky­jivo, sužadėtinis buvo perkeltas kitur, o vėliau pasiųstas į frontą Donecke. Aleksandras negalėjo su šeima susisiekti kas­dien, bet mažiausiai kartą per savaitę atsiųsdavo bent trumpą žinutę. 

„Nors baisias mintis stengiuosi vyti šalin, tačiau nežinia slegia, vis dažniau kreipiuosi į Dievą. Jei galit, irgi pasimelskit už mano pirmagimio tėtį“, – atsisveikindama sakė Irina.

Neseniai mergina pranešė, kad Aleksandras atsirado ir yra ligoninėje. Po patirtos kontūzijos jam buvo atlikta nugaros operacija, ir trims mėnesiams bus išleistas į namus reabilitacijai. Po to karys greičiausiai privalės grįžti į frontą, bet kol kas jis artimųjų apsuptyje ir pagaliau galės priglausti krykštaujantį Makarą. 

Aleksandras juk dėl to ir išėjo savanoriu į karą – kad Makarui ir kitiems Ukrainos kūdikiams ateityje nebereikėtų patirti to, ką dabar tenka išgyventi ukrainiečių tautai.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.