Chersone – žmonių raudos ir okupantų šūviai į gelbėtojus

„Praradau ir namą, ir daržo bei sodo derlių, kaip dabar reiks gyventi?“ – liūdnai klausė 49-erių Komišanų kaimelio gyventojas Sergejus Spilokas. Vyras parodė pa­tam­sėjusią namo sieną, kuri spalvą pakeitė, kai vanduo ke­lias paras buvo apsėmęs pirmąjį aukštą. 

Pradarius duris matyti, jog lubos įgriuvusios, dalis sienų nuvirtusios.

„Dauguma kaimo trobų pagal senas vietos tradicijas yra suręstos iš molio ir šiaudų, plyto­mis apmūrytos tik išorinės sie­nos, tad vanduo molį išplovė ir namai sugriuvo“, – aiškino S. Spilokas.

Potvynį atlaikė ir ne visi naujesni, iš plytų bei gelžbetonio blokų statyti namai, mat vandens lygis buvo pakilęs net pusketvirto metro, didelė upių srovė paplovė pamatus. 

Į Komišanus, esančius šalia Chersono, kartu su gelbėtojais, atvežusiais maisto paketų ir gėlo vandens, nuvykau šeštą potvynio dieną, kai atslūgęs vanduo pagaliau leido pravažiuoti į kaimą. Aplink gelbėtojų mašiną ėmę rinktis žmonės pasakojo nemanę, jog vanduo prasiverš į jų kaimą, tačiau žemumoje esančius namus visgi apsėmė, ir visiems teko bėgti pas kaimynus į kalvos viršų. Kai vienos moters, su paaugliu sūnumi stovėjusios eilėje prie maisto paketų, paklausiau, ar jų namui vanduo žalos nepadarė, ši atsakė, kad visi pastatai sugriuvo, ir ėmė raudoti.

Kachovkos elektrinę okupantai susprogdino išsigandę uk­rainiečių kontrpuolimo, taip tikėdamiesi jį sužlugdyti. Nepavyko, nes jis prasidėjo keturiose skirtingose vietose. Tačiau užtvankos susprogdinimas sukėlė milžinišką ekologinę katast­rofą, pavojų žmonėms. Baimi­namasi, jog tai iššauks užkrečiamųjų ligų protrūkį, nes vanduo vis labiau ima dvokti, dėl to uždrausta gerti nevirintą van­denį ir valgyti daržoves iš apsemtų daržų.

Didžiausias pavojus iškilo už 80 kilometrų esančiam Chersonui. Iki karo jame gyveno 280 tūkst., o dabar – vos apie 30 tūkst. gyventojų, nes miesto pakraštyje, kitoje upės pusėje įsitvirtinęs priešais jį kasdien keliasdešimt kartų apšaudo iš tankų bei minosvaidžių. Potvynio sukeltas vanduo užtvindė pirmus namų aukštus keliuose Chersono mikrorajonuose, apsėmė beveik šimtą kai­mų. Po kelių dienų jis pamažu ėmė slūgti, tačiau net ir pra­ėjus kelioms savaitėms nuo užtvankos susprogdinimo 20 kaimų vis dar buvo atkirsti nuo pasaulio. Oficialiai skelbiama, kad žuvo keliolika žmonių, keliasdešimt yra laikomi dingusiais be žinios, bet žmonės kalbėjo apie keleriopai gausesnes žūtis.  

Kyjivas nuostolius gamtai bei regiono ekonomikai skaičiuoja dešimtimis milijardų, mat vanduo suardė laukų drėkinimo sistemas, sugriovė daugybę pastatų, apgadino kelius, tiltus, sunaikino derlių, užnuodijo šulinius, upes, pievas bei miškus sau­gyklose buvusiais chemi­k­a­lais, tualetų turiniu, nuskendu­sių gyvūnų bei žmonių lavonais.

Į Chersoną atvykęs penktą tragedijos dieną visų pirma nusprendžiau po jį pasižvalgyti. Tačiau netrukus aplink pasigirdo bombų sprogimai ir teko bėgti atgal į vienintelį mieste veikiantį viešbutį „Diližans“. Jo administratorius pagrūmojo pirštu ir pasakė: „Juk perspėjau, kad čia šiaip sau pasivaikščioti niekas neina, tik į parduotuvę ar vaistinę, nes bet kokiu momentu gali prasidėti apšaudymas“.

Mano viltys, kad okupantų są­žinė sužinojus apie apsemtų kaimų žmonių vargus nors trumpam prabus ir jie netrukdys dirbti gelbėtojams, buvo naivios. Iš Chersono išvykau taip ir nepatekęs į Korabelny mikrorajoną, esantį žemumoje ir todėl labiausiai apsemtą bei okupantų be perstojimo ap­šaudomą.

Rusų kariai net per jų pačių sukeltą potvynį neatsisakė nie­kšiško įpročio iš minosvaidžių šaudyti į civilių žmonių sambūrius ir į valtimis gelbėjamus žmones. Dieną prieš man atvykstant iš minosvaidžio buvo sužeisti keturi savanoriai gelbėtojai, o dar po dienos trys žmonės valtyje žuvo ir 12 buvo sužeisti. Siekiant išvengti panašių tragedijų bei apsaugoti gelbėtojus ir žurnalistus, buvo uždraustas įvažiavimas pašaliečiams į Korabelną, o mikrorajono gyventojams iš namų leista išeiti tik nuo 12 iki 15 val. ir nesitelkiant grupėmis.

Kai motorine valtimi keliais reisais kartu su savanoriais iš Kyjivo nugabenome maisto paketų ir vandens į apsemtą Sadovo kaimą, jo gyventojai pata­rė išsisklaidyti ir slėptis po me­džiais, kad kitoje upės pusėje esantis priešas nesugalvotų į mus taikytis. 

„Nebestebina jokie okupantų žiaurumai. Su kolege, organizacijos „Melek“ vadove Irina Bez­pečnaja, kas savaitę vyks­tame į frontą pargabenti žuvusių karių palaikus. Labiausiai apmaudu, jog dalį tų vaikinų, jei ne priešų niekšybė, buvo galima išgelbėti. Mat rusų dronai „pakimba“ ties sužeistuoju ir laukia, kol draugai ar medikai atskubės į pagalbą, o tada paleidžia bombą. Matydami virš savęs kybantį droną, sužeisti mūsų kariai šaukia „nesiartinkit“ ir didvyriškai nukraujuoja“, – pasakojo 52-ejų karo medikė Katarina Ki­ričevska.

Į Chersoną moteris kartu su bendraminčiais iš Lubno miesto atvyko norėdami padėti išgabenti apsemtų kaimų gyven­tojus, tačiau akciją teko nutrauk­ti, nes priešo bomba sužeidė keturis grupės narius. 31-erių Ruslanui Simonovui skeveldra prakiurdė ranką, jam skubiai bu­vo atlikta operacija, po kelių savaičių vaikinas bus operuojamas papildomai. 52-ejų penkiasdešimtininkų baž­nyčios pastoriui Igoriui Fenui skeveldra ranką sužeidė lengviau ir, su­siuvus žaizdą, jis iš ligoninės buvo išrašytas.

Per minėtą sprogimą į kojos pirštą sužeistas ir 30-metis Olegas Revenko. Tiesa, jei ne apsauginė liemenė, Olegui ši iš­vyka būtų pasibaigusi mirtimi, mat dvi skeveldros atsitrenkė į krūtinę, tačiau kūno nepasiekė.

„Sužeidimas manęs neišgąsdino ir nusistatymo padėti pabėgėliams bei kariams nepakeis. Tą darau nuo 2014 m. Apmaudu tik, kad negalėjome pagelbėti vandens apsemtiems žmonėms, bet žinau, kad tą darbą tęs kiti savanoriai. Ukrainiečiai – tvirta, laisvę mylinti tauta ir priešas bus nugalėtas. Ačiū visoms šalims, kurios mums padeda, ačiū lietuviams, nes jūs pirmieji atskubėjote padėti už­pultai Ukrainai ir jūsų parama yra viena didžiausių“, – sakė O. Revenka.

Chersone apsilankęs angare, į kurį atgabenama humanitari­nė pagalba vandens apsemtiems kaimams, sutikau kaunietę, Šau­lių sąjungos aktyvistę Mildą Goš­tautaitę. Su Vilniuje gyve­nančiu ukrainiečiu Romanu Be­r­ezhny nuvežusi kariams į Ba­chmutą reikalingos įrangos mo­teris jau rengėsi grįžti į Lietuvą, kai išgirdo apie Kachovkos užtvankos susprogdinimą. Šaulė mikroautobusą skubiai apsuko atgal ir ėmė koordinuoti lietuviškų organizacijų paramą.

„Pagalbą siunčia „Lietuvos Caritas“, „Ačiū, kad esi“, „Ukrainos namai“ „Paramos Ukrainai fondas“, „LITUA kartu“, „Kunigaikščių Ostrogiškių karūnos fondas“, – vardijo M. Goštautaitė.

Išvykdamas iš Chersono traukinio vagone sėdėjau netoli devyniolikmetės Anios Griciuk, kuri iš vandens apsemto Komišanų kaimo buvo išgelbėta po savaitės. Tą rytą mergina kartu su tėvais bei kačiuku Masiku vyko į nukentėjusiems skirtą bend­rabutį Mykolajive. Studentė neslėpė liūdesio, nes palikti teko ne tik namus, bet, ko gero, nuskendo ir katė Murka...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.