Atėjo „per anksti“, bet vis tiek pavėlavo...
Lietuviams žemė – nuo seno yra pats brangiausias turtas. Tad nieko keisto, kad dėl kiekvieno jos lopinėlio verda didžiausios aistros. O jas dar labiau kaitina valdininkų abejingumas – jei darbuose paskendę kaimo žmonės pražiopso kokį nors „projektavimą“, belieka kaltinti tik save, mat kabinetuose įsitaisę specialistai nesiteikia jiems apie tai priminti, o atsakomybės kratosi sakraline fraze „tokie įstatymai, ką mes galime“...
Žydrūnė MILAŠĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 50