Iš Klaipėdos kilęs Ukrainos verslininkas: „Vieni korupcijos neįveiksime“

„Informacija, kad Ukrainos kontržvalgybos vadas Kirilas Budanovas kreipėsi į tautiečius su prašymu suaukoti 3 mln. eurų penkiems žvalgybiniams dronams įsigyti, šokiravo. Juolab, kad paviešinai ir tai, jog valstybė kasdien „nereikalin­giems“ pirkiniams ir darbams išleidžia po 50 mln. Eur. Kaip gali paaiškinti šią situaciją?“ – paklausiau prieš 30 metų iš Klaipėdos į Kyjivą persikėlusio vers­lininko Pavlo Sebastianovyč.

„Tai absurdiška situacija, nes ministerijos ir savivaldybės švaisto lėšas naujų gatvių, tiltų, fontanų, muziejų, paminklų statymams, kurie karo metu yra visiškai nebūtini“, – įsitikinęs vers­lininkas.  

Jo teigimu, tai vyksta dėl to, jog korupcinės sistemos, veikusios iki karo, dalyviai nenori prarasti pajamų, todėl pinigai plaukia ten, iš kur juos galima pasisavinti. Tad Pavlas savo fondo vardu renka parašus po peticija prezidentui, kad šis inicijuotų įstatymą, pagal kurį nuo karių algų mokami mokesčiai atitektų kariuomenei, o ne savivaldybėms. Karo metu kariškių algos gerokai padidėjo, o 18 proc. pajamų mokesčio savivaldybės, ypač esančios toli nuo fronto, jo nuomone, leidžia netikslingai. Už tuos pinigus galima kariuomenei pristatyti visą reikiamą dronų kiekį. Dabar gi kariai jų gauna tik dešimtadalį.

Pavlas yra sakęs, jog vietos verslininkai galėtų patys gaminti dronus, tačiau tam esama trukdžių.

„Labai minimaliai oficialiai dronus jau gaminame, bet mažais kiekiais. Nėra reikalingų įstatymų ir per pusantrų me­tų Ukrainoje neįkurtas vienin­gas centras, koordinuojantis kariuomenės aprūpinimą. Pa­vyz­džiui, dronais rūpinasi ne Gy­ny­bos ar Ekonomikos, bet Skait­meninės informacijos ministerija, kuri sprendimus priima vėžlio greičiu. Be to, verslininkai nenori imtis dronų gamybos, nes galioja vyriausybės nutarimas, kad kariuomenei gaminančios įmonės karo metu negali iš to pelnytis. Bet koks verslininkas rizikuos savo lėšomis, juolab, kad bankai labai apsunkino kreditų išdavi­mą“, – piktinasi P. Se­bas­tia­no­vyč.

Gal bankai bijo, jog karo metu įmonės bankrutuos ar jas sugriaus priešo raketos ir paskolos nebus grąžinamos?

Anot verslininko, valstybiniuose bankuose pinigų yra labai daug, tačiau kreditų išdavimą apsunkina biurokratija ir korupcinė sistema, kuri kasmet pradangina didžiules sumas. Dalis kreditų įtakingų asmenų nurodymu yra išdalijami „saviškių“ firmoms, tarp kurių būna ir fiktyvių, ir pinigai paprasčiausiai pasidalijami, o nuostoliai nurašomi valstybei. Saugumo tarnybos, mokesčių inspekcija, ekonominė policija viską žino, tačiau bylas inicijuoja tik gavę nurodymą iš viršaus, kai kyla didelis skandalas. Tyrimai dažniausiai užsitęsia dešimtmetį, o tik­rieji kaltininkai nėra atskleidžiami ir nuteisiami. Ukrainos prob­lema, kad čia nėra nepriklausomų teisėsaugos žinybų, nes konkursai organizuojami taip, jog vadovais tampa prezidento siūlomi asmenys, kurie klusniai vykdo šio nurodymus“, – teigia Pavlas.

Paklaustas, ar dėl šios priežasties ilgai buvo nereaguojama ir į kyšininkavimo aferas kariniuose komisariatuose (pavyzdžiui, negi tarnybos nežinojo, kad Odesos komisariato vadovas Jevhenas Borisovas motinos vardu įsigijo keturias prabangias mašinas, o Ispanijoje žmonos vardu namą ir butą už 4,6 mln. Eur), verslininkas tikina, jog teisėsauga turėjo žinoti, nes apie tai kalbėjo visa tauta. Buvo žinoma ir tai, kad už 4–10 tūkst. Eur kyšį vyrai gali išsisukti nuo karinės tarnybos ir net gauti leidimą išvykti į užsienį. Tačiau negavusios nurodymo iš viršaus, tarnybos nieko nedarė, nes tiek politikai, tiek aukšti valdininkai galimai patys buvo suinteresuoti išsukti nuo kariuomenės vaikus ir giminaičius, o kyšiais buvo dalijamasi. 

O ar žurnalistams leidžiama kritikuoti vyriausybę, ar karo metu neatsirado didesnių suvaržymų? Pasak Pavlo, Volodymyras Zelenskis yra pirmasis prezidentas, nurodęs uždaryti kelis laikraščius bei televizijas, motyvuodamas, kad jie skleidžia prorusišką informaciją. Tai turbūt padidino oficialioje žiniasklaidoje dirbančių žurnalistų autocenzūrą, tačiau internete kritikos neįmanoma užčiaupti, ypač kai ją rėžia fronte kovojantys kariai. Jie reikalauja geriau aprūpinti kariuomenę, bausti kyšininkus ir keisti susikompromitavusius ministrus. Oficiali valstybinė žiniasklaida prezidento nekritikuoja, kaip ir kai kurie tinklaraštininkai, kuriuos valdantieji vadina „pozityviais“, tačiau dalis ir toliau lieka drąsūs, viešina bei atvirai kelia negeroves.

Kritikuoti nebijo ir Pavlas, nes tikina kalbantis faktais, o apie negeroves versle jis teigia žinantis iš asmeninės patirties.      

P. Sebastianovyč pasakoja gimęs ir augęs Klaipėdoje, rusakalbių šeimoje. Abu tėvai kilę iš Baltarusijos, tėvas buvo laivo kapitonas ir aukščiausios tarybos deputatas, motina – vaistininkė. Baigęs mokyklą, tėvo patarimu vaikinas įstojo į Sankt Peterburgo universitetą studijuoti elektrotechnikos, o trimis metais vyresnis brolis ten mokėsi karinėje jūreivystės mokykloje. Po mokslų atlikęs karinę tarny­bą, Pavlas su bičiuliais įkūrė metalo prekybos firmą, ėmė važinėti po visą tuometinę sovie­tų sąjungą supirkinėdamas metalą. Sankt Peter­bur­ge vedė, šeima susilaukė dviejų vaikų, bet vėliau išsiskyrė. Į Kyjivą jis teigia persikraustęs po to, kai Ukraina priėmė įstatymą, draudžiantį išvežti metalo laužą ir reikėjo kažką daryti su supirktu didžiuliu kiekiu titano. Su part­neriu britu Pavlas 1995 m. įsteigė metalo perdirbimo įmo­nę: vienas nupirko reikalingą įrangą, kitas – gamybines patalpas ir sandėlius. Pradžia, anot verslininko, buvo gera, bet vėliau prasidėjo valdininkų savivalė, nuolatiniai kyšių reikalavimai, tad nuspręsta įmonę uždaryti, įrangą parduoti, o patalpas išnuomoti. 

„Dabar gaminu ekologiškus linų čipsus, su antrąja žmona auginame paauglę dukrą, kuriai patinka vasaras leisti Klaipėdoje, kur pas brolio šeimą ją su žmona išsiunčiau karo pradžioje. Pats su kaimynais ėmiau savanoriauti savo mikrorajone – gavę iš karių ginklų, budėjome ir palaikėme tvarką. Internete agituoju bei organizuoju pagalbos kariams rin­kimą“, – pasakoja Pavlas.

Kartu su bičiuliu Sviatoslavu Dubina internete jiedu rengia Ukrainos įvykių apžvalgas, pasisako už tai, jog valdininkų algas reikėtų sumažinti tiek, kad jos neviršytų fronto kovotojų atlygio. Pasak Pavlo, nenormalu, jog parlamentarai gauna keliskart didesnius atlyginimus, o kai kurių valstybinių įmonių vadovų atlygis siekia net 50–60 tūkst. Eur. 

„Parlamentas projektą, siūlantį mažinti valdininkų algas, ėmė svarstyti prieš tris mėnesius. Planuojama valdininkų atlygį susieti su vidutine alga, kurią viršyti bus galima maksimaliai tik dešimt kartų. Tai reiškia, jog valdininkai, politikai uždirbtų ne daugiau kaip 2500 Eur – maždaug tiek, kiek gauna kariai priekinėse fronto linijose. Bet įstatymo priėmimas vilkinamas. Be to, lieka ir neišspręsta problema – kaip pažaboti valdininkų norą lėšas pasididinti korupciniais sandoriais. Neseniai tinklaraštininkai demaskavo aferą su kariuomenei iš Kinijos nupirktomis vaistinėlėmis. Paaiškėjo, kad už jas ne tik permokėta, bet jos ir nekokybiškos, turniketai netinkami naudoti. Atskleista, jog vaistinėlių pirkimui vadovavusi kariuomenės medicinos padalinio direktorė jas užsakė per tarpinę giminaičių firmą, o į aferą įsimaišę tie patys asmenys, kurie panašias suktybes vykdė dar prezidento Viktoro Janukovyčiaus laikais“, – sako verslininkas, įsitikinęs, jog būtina keisti ne ministrus, o pačią sistemą. 

„Ukrainos karių drąsa ir kovingumas stebina visą pasaulį, mes būtinai laimėsime karą ir tapsime Europos Sąjungos bei NATO nariais. Tačiau priėmi­mo sparta priklausys nuo to, kokiu greičiu reformuosime šalį pagal Vakarų standartus. Ukrainą turime reformuoti taip, kad pabėgėliai norėtų čia grįžti, o verslininkai būtų tikri dėl palankių mokesčių, nešališkos teisėsaugos, įveiktos korupcijos bei visiems vienodų veik­los sąlygų“, – teigia P. Se­bas­tianovyč. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.