Hrozi kaime bomba pražudė beveik pusę gyventojų

„Man 31-eri, gelbėtoju dirbu jau 12 metų ir esu daug ką regėjęs, ypač per šį karą. Bet tai, ką pamatėme čia, mane taip sukrėtė, jog iš nevilties po darbų susiverčiau visą butelį degtinės, tačiau matytų vaizdų košmaras vis vien persekiojo visą naktį“, – sakė Charkivo gelbėtojų komandos narys Sergejus Parchomenko.

Į Hrozi kaimelį, nutolusį 85 kilometrus nuo Charkivo, gelbėtojai atvyko labai greitai, tačiau buvusiems sprogimo epicentre padėti niekuo nebegalėjo. Priešo paleista galinga bomba „Iskander“ pražudė visus, kas buvo atėję į kaimelyje rengtus gedulingus pietus – 51 žmogų. Medikai pagalbą suteikė tik penkiems, kurie sprogimo metu buvo gretimoje parduotuvėje. Visi jie buvo sunkiai sužeisti.

Tragedija nutiko buvusiame vaikų darželyje. Prieš keletą metų jį nupirkęs verslininkas viename pastate įkūrė parduotuvę, kitame – nedidelę kavinukę. Pastaroji paprastai veikdavo tik savaitgaliais arba rengiant vestuves ar gedulingus pietus.

Hrozi kaimelyje iki karo gyveno 330 žmonių, o prieš šią tragediją kiek daugiau nei šimtas. Kaimas okupacijoje išbuvo septynis mėnesius, o dabar yra už 35 km nuo fronto linijos, esančios ties Kupiansko miestu. Priešui traukiantis, penktadalis Hrozi gyventojų pabėgo kartu su okupantais, nes buvo tapę kolaborantais. Todėl dabar spėliojama, jog kažkas iš vietinių gyventojų, slaptas priešų sąjungininkas, pranešė rusams apie gedulingus pietus ir prišaukė nelaimę. Okupantai greičiausiai manė, kad kavinėje bus daug ukrainiečių kovotojų, susirinksiančių į kariūno Andrejaus Kozirio perlaidojimą. Bet čia buvo vien civiliai.

47-erių A. Koziris dvejus metus iki karo su žmona ir sūnumi gyveno bei uždarbiavo Lenkijoje, tačiau, Rusijai pradėjus karą, nusprendė grįžti ginti tėvynės. Į kariuomenę savanoriu įstojo ir jo sūnus, tačiau abu buvo pasiųsti į skirtingus fronto ruožus. Prieš metus Andrejus žuvo, bet ilgai nebuvo žinoma, kur jis palaidotas. Neseniai šeimą pasiekė žinia, jog DNR tyrimais nustatyta, kad jis palaidotas Dnipre kaip nežinomas asmuo. Šeima nusprendė savo artimąjį perlaidoti gimtajame Hrozi kaime ir į gedulingus pietus pakvietė visus, kas tik nori. Pusę dviejų dienos visiems susėdus prie stalų, atskriejo bomba, kavinę pavertusi griuvėsių krūva. Per sprogimą žuvo A. Kozirio sūnus, žmona, jos sesuo ir tėvai.

„Kavinėje sėdėję žmonės žuvo akimirksniu, padėti galėjome tik keliems, buvusiems parduotuvėje. Tačiau vienas iš jų mirė nespėjus atvykti greitosios pagalbos mašinai“, – pasakojo pirmas į nelaimės vietą atbėgęs kitoje gatvės pusėje gyvenantis 32-ejų Sergejus Pletinka.

Jis irgi yra kovotojas, tuo metu iš fronto buvo grįžęs trumpų atostogų.

„Sprogimas buvo toks galingas, kad smūgio banga mane nusviedė tris metrus į šalį ir Hrozi kaime bomba pražudė beveik pusę gyventojų atsitrenkiau į garažo duris“, – pasakojo Sergejus.

Jis teigė pamatęs šalia tėvų namo du pargriuvusius kruvinais veidais kariškius, kurie, pasirodo, buvo sustoję pakelėje ketindami apsipirkti parduotuvėje. S. Pletinka išnešė jiems binto ir jodo, o pats nubėgo prie kavinės.

„Tuos, kurie dar judėjo, paguldėme ant žolės, bet daugumos kūnai buvo taip sudarkyti, jog net žiūrėti buvo nepakeliama“, – pasakojo vaikinas.

„Mano broliui Aleksandrui sekmadienį turėjo sukakti septyniasdešimt. Tą ketvirtadienio rytą jis dviračiu buvo atvykęs pas mane į už penkių kilometrų esantį Ševčenkovo miestelį, ir nutarėm, kad jubiliejų kartu su žmonomis švęsime Hro zi kavinėje. Prieš pietus Alek sandras atsisveikino ir išvyko namo, pasakęs, jog skuba į šermenis“, – prisiminė Leonidas Gluško.

Išgirdęs sprogimą ir sužinojęs, kur tai įvyko, Leonidas suskubo skambinti broliui, tačiau atsiliepusi jo žmona Halina pasakė, jog žuvo ne tik vyras, bet ir jų 46-erių dukra Svetlana, buvusi kartu su tėvu kavinėje.

Svetlana buvo kaimo pažiba, nes vienintelė aukso medaliu baigė vidurinę mokyklą. Tačiau karjeros nepadarė, liko gyventi su tėvais ir dirbo buhaltere. Jos vyras, tolimųjų reisų vairuotojas, tragedijos dieną buvo išvykęs, todėl liko gyvas. Leonido brolio žmona Halina tą popietę prastai jautėsi ir nusprendė gedulinguose pietuose nedalyvauti. Pasisekė ir 41-erių Natašai Berezanec, kuri dirba buhaltere gretimame kaime ir ketino eiti į kavinę kartu su šešiolikmečiu sūnumi Dima. „Pykau ant darbdavio, kad ma ne visą valandą užlaikė ir vė luoju į šermenis. Bet dabar norisi jam išbučiuoti rankas, nes likau gyva ir aš, ir sūnus“, – kalbėjo moteris.

„Gulėjau lovoje, kai pasigirdo kurtinantis driokstelėjimas ir ėmė dužti langų stiklai. Paskambinau tėčiui į frontą, šis pasakė kuo greičiau bėgti pas gimines į kaimo pakraštį, nes bijojo, kad gali atskristi dar kelios raketos“, – pasakojo vaikinas.

Okupantai dažniausiai po minutės arba kelių į sprogimo vietą nukreipia dar vieną ar kelias raketas, jog pražudytų į pagalbą atskubėjusius žmones. Bet tą kartą daugiau raketų nebuvo, tačiau net šešios bombos aplink Hrozi kaimą sprogo kitą dieną, kai į tragedijos vietą rinkosi aukų artimieji bei žurnalistai.

Užkalbinau netoli griuvėsių stovinčias tris moteris, iš kurių viena raudojo, o dvi ją ramino. Paaiškėjo, kad raudančioji dirbo sugriautoje parduotuvėje, bet nelaimės dieną buvo ne jos pamaina, todėl liko gyva. Moteris verkė dėl sunkiai sužeistos kolegės ir žuvusių kaimynų.

„Kas kelias dienas iš fronto atveža visaip atrodančių okupantų kūnų. Turime juos perdėti į specialius maišus ir laikyti šaldytuvuose, kad vėliau būtų galima iškeisti į žuvusių mūsų karių palaikus“, – pasakojo gelbėtojas S. Parchomenko. Tačiau tai, ką jis bei kiti pamatė Hrozi kaime, buvo visai kas kita. Žuvo civiliai, paprasti žmonės, net visi kai kurių šeimų nariai. Ne vienam kūnui atpažinti prireiks DNR tyrimo.

„Norisi verkti kartu su raudančiais Hrozi žmonėmis, norisi keršyti okupantams, prašyti mūsų karių nesigailėti tų išsigimėlių. Norisi rėkti Vakarų politikams: kodėl snaudžiate, kodėl vėlinate ginklų tiekimą, kodėl nepadedate sudoroti Putino?!“ – savo skausmą ir pyktį liejo S. Parchomenko, asmeniškai pažinojęs visus žuvusiuosius.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.