„Išprotėjusiu savanoriu“ vadinamas ukrainietis jau nukovė virš trisdešimt okupantų

Išprotėjusiu šį vidutinio amžiaus vyrą praminė kariš­kiai, pas kuriuos pirmą karo dieną savanoris nuvažiavo prašyti granatsvaidžio bei minų, kad galėtų ginti savo so­dybą ir blokuoti kelią į Charkivą. Vyras nusprendė tokį epitetą pasirinkti sa­vo slapyvardžiu, tad vėliau vykdamas pas kariškius de­rinti veiksmų ar jiems skambindamas, prisistatydavo „iš­pro­tė­jusiu savanoriu“. Kariškiai neretai jį vadina ir kitaip – „Rembo“.

Noras keršyti okupantams jo širdyje brendo nuo 2014-ųjų, kai nežinomi kaukėti asmenys padegė jo kavinę paplūdimyje Charkive, o per gaisrą žuvo 48-erių darbuotoja. Vyras spėja, jog kavinė buvo padegta todėl, kad virš jos plevėsavo Uk­rainos vėliava.

Tuo metu Maskvos sukurstyti separatistais ne tik sukėlė karą Donecke bei Luganske, tačiau ir bandė atplėšti nuo Ukrainos Charkivo regioną provokuodami kruvinus incidentus. Per neramumus tada žuvo keliolika žmonių, bet Charkivas išliko lojalus Kyjivui.

Žinau šio vyro vardą ir pavardę, mačiau kariškių bei policijos pareigūnų jam įteiktus padėkos raštus, bet pažadėjau viešinti tik slapyvardį. 

„Karas nesibaigė, tad tęsiasi ir mano asmeninė kova su okupantais bei jų pakalikais. Jau du kartus radau po savo automobiliu pritvirtintus sprog­menis – neabejoju, jog tai kolaborantų darbas. Nors tuo, kad „nukenksminau“ keliasdešimt okupantų ir pristabdžiau Charkivo puolimą per mūsų kaimą viešai nesigiriu, tačiau išdavikų netrūksta, nes Rusi­jos siena – vos už keliolikos ki­lo­metrų“, – sakė partizanas.

Pasivaikščiojimas po savanorio kiemą bei namus buvo labai neįprastas, mat vyriškis, siekdamas apsiginti nuo užpuolikų, turi įrengęs įvairių spąstų. 

„Pasidariau nedidelę tvirto­vę, nors šiaip namas gynybai netinka: stačiau jį kaip labai modernų – be rūsio, plačiais langais iki pat žemės“, – rodė vyras.

Sodybos teritorijoje įrengtos telefonu valdomos video­kameros padėjo demaskuoti priešo žvalgus, į kaimą atsibeldusius dvi savaites iki karo pradžios. 

„2022-ųjų vasario 9-osios naktį telefone supypsėjo pranešimas, jog kažkas įsibrovė į sodybą. Pamatęs ekrane po sodą šmirinėjančius tris ginkluotus asmenis, paskambinau pasie­niečiams ir paklausiau, ar tai ne jų žmonės. Išgirdęs, kad tai greičiausiai rusų žvalgai, nu­­sprendžiau juos sulaikyti“, – prisiminė vyras.

Tačiau pamatęs, jog gyvenvietės centro link traukia ne trys, bet aštuoni ginkluoti įsibrovėliai, vyriškis nesiryžo at­virai prieš juos stoti, bet pasekė toliau ir šovė į du kraštinius. Supanikavę rusai spruko, palikę nukautus sėbrus, o pagal pas juos rastus dokumentus paaiškėjo, kad vienas nušautasis buvo iš Donecko, kitas – iš Kemerovo miesto Rusijoje.

Pirmąją karo dieną narsiai nusiteikęs partizanas sugalvojo, kaip galėtų pakenkti okupantų veržimuisi Charkivo link. Prisiklijavęs ūsus bei pasiėmęs dėžę degtinės patraukė į jų stovyklą „sveikinti išvaduotojų“. Šiuos tai labai pradžiugino, jie vyriškiui įteikė „Kalašnikovo“ automatą ir noriai vaišinosi degtine, neįtardami, kad į ją įpilta klofelino. Savanoris spėja, jog keliolika okupantų po vaišių „užmigo“ amžiams, kiti nė nepajuto, kaip svečias išsigabeno jų ginklus bei šaud­menis.

Efektingiausia operacija vyras vadina keturių priešo mašinų kolonos sustabdymą prie sankryžos ties magistraliniu Charkivo apvažiavimu. 

„Iš granatsvaidžio pataikiau į pirmą mašiną, o kai ši užsiliepsnojo ir rusai ėmė iš jos šokinėti degančiais rūbais, trys iš paskos važiavusios apsisuko ir nurūko atgal. Turbūt rusai pamanė, kad pateko į didelius spąstus, nes šaudžiau iš skirtingų vietų ir gink­lų, siekdamas su­daryti įspūdį, jog esame visas būrys“, – pasakojo savanoris.

Sėkmingai baigėsi ir „dvikova“ su tanku, kurį vyras teigia pasivijęs keturračiu ir spėjęs granatsvaidžiu iššauti pačiu laiku, nes rusų tankistai jį pastebėjo ir buvo bepradedą gręžti vamzdį jo link. Prie pavykusių operacijų savanoris priskiria ir tilto per upelį susprogdinimą, kai iš gretimo kaimo paskambinusi mergina pasakė, jog gyvenvietės link juda daugiau nei dviejų šimtų mašinų kolona. 

„Niekieno neklausiau leidimo susprogdinti tiltą, nebuvo laiko derinimui, tačiau mūsų kariškiai vėliau už tai dėkojo, nes priverčiau priešą važiuoti ap­link­keliu, o Charkivo gynėjai turėjo daugiau laiko pasiruošti jų „sutiktuvėms“, – džiaugėsi kovotojas.

Netrukus partizanas visgi turėjo pasitraukti į Charkivą, nes jo gyvenvietę keliems mėnesiams rusai okupavo. Prieš tai jis granata nukovė tris priešo žvalgus, kaimyno kolektyviniame sode susikūrusius laužą – norėjo išsivirti arbatos. 

Gelbėdamas kitus, savanoris ukrainietis patyrė kontūziją, buvo sužeistas skeveldros. 

„Mašinai pasisekė mažiau – ją kulkos ne kartą suvarpė, o sykį skeveldros net nuplėšė stogą. Tačiau paremontuoju, ir ji vėl patikimai tarnauja. Tad kas savaitę kariams į frontą gabenu maskuojančių tink­lų, vaistų, maisto, amunicijos“, – kalbėjo vyriškis.

Tuokart, kai skeveldros nuplėšė mašinos stogą, partizanas iš okupantų atakuojamos gyvenvietės vežė du sužeistus vaikus, broliuką ir sesutę, kurių abu tėvai per bombardavimą žuvo. Vaikus bei suaugusiuosius jam teko gabenti iš įvairių fronto zonos vietovių, ir kartais pavojus būdavo toks didelis, jog ant pakeleivių nugarų užrašydavo jų vardus bei pavardes, kad žūties atveju būtų galima nustatyti, kas yra kas, ir artimieji galėtų juos palaidoti.

„Teko gabenti ir negyvus vaikus, o pasakojimai apie jų mirtį bei istorijos moterų, senyvų ir visai mergaičiukių apie patirtus grupinius išprievartavi­mus mano sąmonę paveikė tiek, jog Ukrainos armijos reik­mėms paaukojau visas savo santaupas – virš 350 tūkstančių eurų“, – atskleidė partizanas, iki karo turėjęs nuosavą verslo įmonę.

Išlaisvintuose kaimuose bei pafrontėje jis iškelia Ukrainos vėliavas – iš viso jų pakabino bei išdalino kariams jau gerokai per tūkstantį. Vyro nuomone, aukštai kabanti vėliava žadina pasididžiavimą tėvyne ir tikėjimą pergale bei skatina prisidėti prie kovos. 

„Mes, ukrainiečiai, paneigėme stereotipą, kad vienas lauke ne karys. Tokių kaip aš „išprotėjusių savanorių“ yra daug, ir jų bus vis daugiau, ypač okupuotose teritorijose. Tad nei okupantai, nei kolaborantai Uk­rainoje niekada nebus saugūs, o tos žemės anksčiau ar vėliau vėl priklausys mūsų šaliai“, – garantavo Charkivo savanoris.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.