Šventiniame posėdyje darbą nustelbė šurmulys

Priešpaskutinę praėjusių metų darbo dieną savival­dybės taryba rinkosi į tradicinį šventinį posėdį. Nors jo darbotvarkė anaiptol nebuvo panaši į šventinę, ir šiemet posėdis nebebuvo, kaip įprasta, išvažiuojamasis, be kon­certo ir Kalėdų senelio vizito neapsieita. Lyg iš gau­sybės rago pylėsi ir palinkėjimai vieni kitiems. Deja, net ir tokia proga žodžiai skyrėsi nuo poelgių bei prieštaravo ką tik padarytiems darbams. Politikai ir per šventes lieka politikais - kaukių namuose nepalieka.

Šventiniai posėdžiai rengiami ne vien iš didelio noro metų pabaigoje pabūti kartu - politikus suburia būtinybė patikslinti rajono biudžetą, perkelti iš vienų eilučių į kitas likusius pinigus, kad dar galima būtų spėti juos išleisti ir nereikėtų grąžinti į valstybės biudžetą. Tačiau šventės nori nenori uždeda savo ženklą. Praėjusius metus savivaldybės tarybos nariams, administracijos skyrių vedėjams, seniūnams išlydėti padėjo Šilalės kultūros centro kolektyvai. Jau eidami į posėdį, politikai koridoriuje sutiko didžiulį būrį koncertuoti pasiruošusių dainininkių bei mu­zikančių, tad, spausdami vieni kitiems rankas, draugiškai juokavo, jog naujoji Kultūros centro direktorė dainomis „išmušinės pinigus pastato renovacijai“.

Koncertas, kuriam buvo sutelktos didžiulės pajėgos, išties buvo šiltas ir gražus, o Kultūros centro režisierės Loretos Bartkutės įtaigiai išsakytos mintys privertė buvusiuosius salėje giliau susimąstyti apie tai, kokiais laikais gyvename, kokie vieniši bei sutrikę kartais esame ir ką reiškia, būnant toli nuo artimųjų, Kūčių vakarą laužti nuo vaikystės namų šiluma kvepiantį kalėdaitį.

Bet tą trapią artumo akimirką vienu šūksniu sudrumstė Kalėdų senelio įsiveržimas - ant pečių užsivertęs dovanų maišą, jis įlėkė į tarybos posėdžių salę lyg koks šių laikų Tarzanas ir iškart pareiškė, jog visus metus stebėjo, kaip kuris elgėsi, nes turi lygiai „tokį pat televizorių, kaip savivaldybės administracijos direktorius Raimundas Vai­tie­kus“...

Po dovanų dalijimo šurmulio politikams teko prisiminti, ko susirinko, ir imtis darbo. Į darbotvarkę įtrauktus šešis klausimus ir vieną ataskaitą jie apsvarstė per geras 20 minučių. Vienas sprendimas buvo atmestas - taryba nepritarė opozicijos deleguoto Tado Bartkaus prašymui atleisti jį iš Eti­kos komisijos pirmininko pareigų, nors šis tvirtino nesutinkąs toliau jų eiti.

„Katės ir pelės žaidimai“, - gudriai šypsodamasis, po posėdžio puse lūpų prasitarė vienas iš valdančiųjų koalicijos, leisdamas suprasti, kas stipresnis ir kad santarvės su nuolat juos kritikuojančiais opozicijoje esančiais politikais niekada nebus.

Toks pagalių kaišiojimas į ratus nestebintų, jei po kelių minučių, pamiršę ką tik vykusį balsavimą, tarybos nariai nelinkėtų vieni kitiems būti tolerantiškiems bei gerbti kitokią nuomonę. Gal šitoks „kailio vartymas“ politikams ir yra savaime suprantamas, tačiau jų darbą stebint iš šalies atrodo kaip nesąžiningas bei nieko gero neduodantis kandžiojimasis.

Vargu ar po tokio posėdžio prie bendro pietų stalo susėdę tarybos nariai galėjo vieni kitiems atverti savo širdį. Beje, šiemet pirmą kartą jų buvo paprašyta susimokėti už šventinius pietus po 10 eurų - iki šiol vaišes, kaip ir „arbatėlę“ mero kabinete, finansuodavo mokesčių mokėtojai. 

Vienas tarybos narys, opozicijos atstovas, kažkada garsiai pareiškė, jog nevyks į jokius išvažiuojamuosius tarybos bei komitetų posėdžius, kad nereikėtų dalyvauti specialiai paruoštose vaišėse. Ir nesunku suprasti, kodėl: žmogui buvo aišku, jog už jas sumoka valstybę išlaikantys piliečiai. Tie, kurie Lietuvoje uždirba mažiausiai ir vos suduria galą su galu.

Koncertai darbo metu, nors ir įvilkti į sveikinimų rūbą, yra tokia pat privilegija, kaip ir vaišės. Juk tikriausiai nieko blogo nebūtų atsitikę, jei tarybos nariai šį gražų pasirodymą būtų žiūrėję kartu su visais šilališkiais Kultūros centro rengtame šventiniame vakare bei tuo pačiu pamatę, kokia skurdi ir tamsi yra didžiausia jų bei mūsų visų miesto salė. Gal tuomet ir sprendimas renovuoti Kultūros centro pastatą subręstų greičiau nei patogiai sėdint šiltuose ir šviesiuose valdžios rūmų kabinetuose?

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.