Ar 10 tūkstančių Ukrainos kalinių padės sustabdyti Rusijos puolimą?

Ukrainos prezidentas Volodimyras Zelenskis yra teisus, priekaiš­tau­damas Vakarams, jog šie per mažai ir per lėtai siunčia karinę paramą. Tačiau jis nutyli jo tėvynėje populiarų posakį – artileristai gali laimėti konkretų mūšį, tačiau karą laimi pėstininkai. Mat šis pripažinimas prilygtų savikritikai dėl neveiksmingos mobilizacijos ir karių, ypač pėstininkų, trūkumo fronte. 

Kalbantis su brigadų vadais ir paprastais kariais, šie skundžiasi, jog dėl didelio žuvusių ir dar didesnio sužeistųjų skaičiaus mūšiuose dalyvauti yra pajėgūs pusė ar tik trečdalis dalinio vyrų. Tuo pačiu jie tikina, jog kariniai komisariatai beveik neatsiunčia naujų mobilizuotų vyrų, o šie esą jei ir atvyksta, tai mažai ir prastai apmokyti, daugiausiai atsiunčiami beveik pensinio amžiaus vyrai, nors vadai prašo vik­rių ir stiprių trisdešimtmečių.

Tai, kad mobilizacija įstrigo, yra akivaizdu visiems, nes karinio komisa­riato atstovai gaudo vyrus gatvėse, kavinėse, per koncertus, darbovietėse. Karo pradžioje situacija buvo priešinga – vyrai savo noru stovėjo ilgose eilėse prie komisariatų ir maldavo siųsti juos kovoti su įsiveržėliais. Karui užsitęsus ir kapinėse ėmus trūkti vietos laidoti žuvusiems kovotojams, o gatvėse matant dar daugiau neįgaliais grįžusiųjų iš fronto, vyrų entuziazmas sumažėjo. Jį dar labiau sumažino demaskavimai, jog politikai, valdininkai, turtuoliai ir jų vaikai bei giminės už kyšius išsiperka nuo tarnybos ar net pabėga į užsienį. Tokiems skandalams kartojantis, nuo kariuomenės slėptis ėmė ir pinigų kyšiams neturintys vyrai. Kita problema tapo tai, jog dalis priverstinai mobilizuotų vyrų fronte atsisako eiti į mūšį arba, palikę ginklus, pabėga. Neseniai paaiškėjo, kad dezertyruoja apie dešimtadalis karių, kurie geriau sutinka už pabėgimą būti siunčiami į kalėjimą nei žūti apkasuose.

Tačiau štai kalėjimuose daugybė nuteistųjų ėmė prašytis siunčiami į frontą. Ypač – už nusikaltimus nuteisti kariškiai bei vyrai, kurie kovose su Rusija dalyvavo 2014-2021 m. Kaliniai ilgai rašė prašymus prezidentui, parlamentui, tačiau tai leidžiantis įstatymas buvo patvirtintas tik šių metų gegužės 17 d.

„Kai kalėjime pranešė, kad už lengvus prasižengimus nuteisti asmenys galės vykti į frontą, kelias naktis nemiegojau ir nusprendžiau, jog noriu, kad mane vaikai prisimintų ne kaip „zeką“, bet kaip tėvynės gynėją. Tai yra šansas pakeisti biografiją. Nežinau kodėl, bet mano gyvenimas susiklostė blogai. Kartais galvoju, kad sugniužau po tėvų skyrybų, nenorėjau, jog šeima iširtų, pykau tiek ant tėvo, tiek ant mamos. Buvau paauglys, ėmiau praleidinėti pamokas, susidėjau su „gatviniais“, kurių dauguma irgi buvo iš nedarnių šeimų“, – Charkive man pasakojo 37-erių Saša.

Vaikino tėvas advokatas išvyko gyventi į Rusijos šiaurę, sukūrė naują šeimą. Su mama dėl praleidinėjamų pamokų konfliktavęs Saša pabėgo pas tėvą, bet ten ėmė rietis su jauna jo žmona, vėl pradėjo praleidinėti pamokas, naktinėti, tad tėvas išsiuntė jį atgal į Charkivą. 

„Dirbau statybose, o vakarais su „cheb­ra“ gerdavom ir ieškodavom nuotykių. Buvau teisiamas už kvailiones – muštynes, chuliganizmą, smulkias vagystes. Kol buvau nepilnametis, kelis kartus pavyko išsisukti nuo kalėjimo, vėliau nebe. Dabar buvau sėdęs jau trečią kartą, atbuvau du metus ir tiek pat dar buvo likę. Sužinojusios, kad pasiprašiau siunčiamas į frontą, mama ir žmona pyko, sakė geriau tūnok už grotų, nes neturiu karinio patyrimo, galiu žūti“, – kalbėjo vyriškis.

Saša sakė susitaikęs su tuo, kad iš fronto gali grįžti neįgalus arba iš viso pasilikti po žeme. Tačiau viliasi, kad taip nenutiks, o kariavimas leis pasikeisti, tapti visuomenėje gerbiamu žmogumi. Nebebus gėda prieš mamą, žmoną, vaikus, gimines ir kaimynus, jog yra nevykėlis, kurio antrais namais tapo kalėjimas.

„Tėvo šaknys ir giminės yra Rusijoje, mamos – Ukrainoje. Aš buvau Rusijoje, mačiau, kad ten daug daugiau betvarkės ir skurdo, tikrai nenoriu, kad jie mus okupuotų, noriu gyventi laisvoje Ukrainoje. Kas benutiktų, žinosiu, jog vaikų akyse liksiu frontininku, kovotoju su šalies užpuolikais, ir jie nebesigėdys per pamoką pasakyti, kur yra tėtis“, – sakė Saša ir nusisuko nusišluostyti ištryškusią ašarą...

Paklausus, ar daug kameros draugų irgi taip pasielgė, vyriškis tikino, jog iš dvylikos žmonių sutartį pasirašė trys. Norėjo dar keli, tačiau vienas neigiamai buvo įvertintas per medicininę komisiją, o kitam neleista eiti į frontą dėl įvykdyto sunkesnio nusikaltimo. Saša privalėjo pasirašyti kariniame komisariate standartinę sutartį dėl 3 metų tarnybos, gavo skubų teismo leidimą atidėti įkalinimą ir buvo pervežtas į apmokymų poligoną. Ten jau antrą mėnesį lanko ištvermės treniruotes, šaudymo pratybas, yra mokomas suteikti medicininę pagalbą bendražygiams. Vyras prasitarė, jog keli „zekai“ dezertyravo ir negrįžo, už tai įkalinimo laikas jiems bus prailgintas penkeriems metams. 

Vienos brigados vadas, paklaustas, ar pas juos yra „zekų“ ir ką jis galvoja apie šių kvietimą į kariuomenę, pareiškė jog pas juos kol kas tokių nėra, tačiau idėjai pritaria. 

„Apie tai diskutuojama buvo nuo karo pradžios, nes dalis kalinių veržėsi į kovą, rašė prašymus prezidentui, ministerijoms, parlamentui. Žinau, jog keli šimtai areštuotų, bet nenuteistų vyrų karo pradžioje buvo paleisti, jie visi apsivilko karines uniformas. Tuo, kad stringa mobilizacija, siūlyčiau nesistebėti, nes per visus karus dalis vyrų slepiasi nuo tokios prievolės. Kai užklausiau kolegų keliose Vakarų valstybėse, šie patikino, jog pas juos eiti savo noru į tokį karą būtų dar mažiau pageidaujančių“, – kalbėjo majoras.

Ukrainos teisingumo ministras De­nisas Maliuska paviešino, jog per pirmas dvi įstatymo galiojimo savaites prašymus priimti kariuomenėn parašė 4564 iš šalies kalėjimuose sėdinčių 27,4 tūkst. asmenų. Ministro pavaduotoja Elena Visockaja prasitarė, jog pageidaujančių vykti į frontą skaičius viršijo visas prognozes. Vėliau paaiškėjo, kad nuteistieji prašymus priimti į kariuomenę aktyviai teikė du pirmuosius mėnesius, vėliau tokių pareiškimų sumažėjo. Per du mėnesius buvo gauta virš 6000 prašymų, tačiau kariniai komisariatai pasirašė sutartis tik su 3611 nuteistųjų. Šiuo metu jau yra priimta virš 4000 nuteistųjų, iš jų – 18 moterų.

Įstatymas draudžia į kariuomenę kviesti kalinius, teistus už terorizmą, susijusius su pasipriešinimu nacionaliniam saugumui, kalėjusius už žmogžudystes, pasikėsinimą į teisėsaugos pareigūnus ar karius, taip pat teistus už seksualinius nusikaltimus, didelio masto korupciją. Negali į ją būti priimti ir asmenys, sukėlę avariją, kuriose žuvo žmonės, nekviečiami kaliniai, sergantys kai kuriomis užkrečiamomis ligomis.

Tarnybos sutartis yra pasirašoma trims metams, todėl nuteistieji turi būti ne vyresni kaip 57-erių, o iki bausmės atlikimo pabaigos turi būti likę ne daugiau kaip 3 metai. Daugiausia mobilizuota buvo teistų už vagystes bei sukčiavimus, apiplėšimus, kūno sužalojimą, mašinų vagystes. 

Iš pradžių kaliniai praeina pirminę atranką kalėjime, tada į susitikimą su norinčiais patekti į kariuomenę yra kviečiami karinių dalinių atstovai. Šie po pokalbių atsirenka, kuriuos nori kviesti. Po to nuteistiesiems atliekamas sveikatos patikrinimas karinio komisariato medicinos komisijoje ir pasirašoma tarnybos sutartis. Galutinį leidimą prisijungti prie karių fronte išduoda teismas, anuliavęs sprendimą bausmę atlikti įkalinimo įstaigoje. Gavę teigiamą teismo sprendimą ir tapę kariais, nuteistieji yra siunčiami į apmokymų poligoną ir tik po to patenka į konkrečią brigadą. Pagal įstatymą, nuteistieji brigadose turi būti sutelkti atskirame padalinyje, tačiau kai kurios brigados atsisakė vykdyti šį reikalavimą ir juos išskaidė po kelis į atskirus padalinius. Toks sprendimas yra teisinamas noru padėti nuteistiesiems greičiau išsižadėti kalėjimo įpročių ir pritapti prie kitų karių. 

Be to, nuteistieji kariuomenei talkina net įkalinimo įstaigose. Kai kurių kalėjimų darbiniuose cechuose yra gaminama kariuomenei reikalinga įranga, kaliniai yra vežami į įmones, kurios gamina tam tikrus reikmenis frontui, pavyzdžiui, lieja tankų pravažiavimą blokuojančius cementinius „drakono dantis“. 

Pasak teisingumo ministro D. Malius­kos, iš viso į Ukrainos kariuomenę gali būti priimta 10 tūkst. kalinių. Žurnalistų kalbinti sutartis su armija pasirašę nuteistieji tokį apsisprendimą dažniausiai motyvuoja noru pakeisti savo biografiją į pozityvią bei padėti tėvynei kovoti su priešu.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.