Turime matyti ilgalaikę savo valstybės viziją

Artėja ruduo, o su juo – ir naujos kadencijos Seimo pirmųjų darbo metų pabaiga. Politinis sezonas buvo toks permainingas ir audringas, kad daugelis žmonių iki šiol nesupranta, ko siekia nauja šalies valdžia. O pačiame vasaros įkarštyje pristatinėjama mokesčių reforma visuomenei sukėlė nemažai neri­mo. Skaitytojai teiraujasi, ką apie ją mano Seimo na­rys Remigi­jus Žemaitaitis. Trečią kartą į šalies Parlamentą iš­rink­tas Šilalės atstovas šią kadenciją dirba opozi­ci­jo­je, tačiau aktyvumu nenusileidžia valdančiajai dau­gumai. Šis interviu – apie tai, kas svarbu visiems, ir kur veda nesibaigiančios naujosios Seimo daugumos reformos. 

Pažadai skiriasi nuo darbų

- Dar nepamiršome per rinkimus skambėjusių ragi­nimų gaivinti regionus. Ta­čiau rajonų centrai tuštėja, nyks­ta ir juose veikusios įs­tai­gos – štai nuo kitų metų Šilalėje nebeliks teismo, savarankiškumo nebeturi Policijos komisariatas, mokesčių inspektoriams di­riguojama iš Klaipėdos. Be­liko laukti, kol savivaldybės taps Vilniaus skyriais. Kaip suprasti tokią regioninę politiką?

- Tą sąrašą galėčiau pratęsti: jau aišku, jog ateinančiais metais bus uždaryta dešimt rajonų ligoninių, nebeliks ir beveik visų paštų skyrių. Sunaikintos urėdijos: valdžia gaudė „ūsuotus bebrus“, bet „nepamatė“, kad valstybinėse įmonėse dirbo šimtai eilinių žmonių. Pavyzdžiui, Rietavo urėdija sodinukų pikiuoti, miško sodinti kasmet įdarbindavo maždaug po šimtą aplinkinių rajonų gyventojų. Jie gaudavo atlyginimus, savivaldybėms ateidavo gyventojų pajamų mokestis.  

Susidariau nuomonę, jog naujoji valdžia regionus mato tik kaip Vilniaus priemies­čius. Kaimuose manęs klausia, kodėl tarsi specialiai daroma, kad paskutiniai jauni žmonės kuo greičiau emig­ruotų. Matau tik vieną priežastį – siekiama, jog visa valdžia būtų sukoncentruota vie­nose rankose, kad merui, ministrui ar premjerui, kurie duoda ir dalina, visi lenktųsi ir juos garbintų. 

Argi normalu, kad žmogus dėl elementariausios buitinės problemos – prijungimo prie centralizuotų nuotekų tink­lų - turi vaikščioti pas Seimo narį, rašyti ministrui, Seimo kontrolierių įstaigai? Tokią problemą labai lengvai galėtų išspręsti meras, jei prioritetai būtų teikiami eilinių žmonių gyvenimui palengvinti.

Sakote, nėra darbo? Būtų, jeigu valstybė ir savivaldybės daugiau dėmesio skirtų vietiniams gamintojams. Štai „Šilalės medienoje“ dirba 181 žmogus, savininkas sako, kad priimtų dar bent 40, jei turėtų medienos. Lietuvoje per metus nukertama milijonas kubinių metrų eglės medienos, bet įmonė šiemet jau negavo 38 tūkst. kub. m - dėl to nedirbo beveik mėnesį. 

Nustatyta, jog vienas euras, investuotas į medžio apdirbimo pramonę, valstybei grįžta 10 eurų mokesčių. Svarbiausia, kad tos investicijos visiems duotų darbo: reikėtų ir miško kirtėjų, ir vežėjų, ir lentų pjovėjų, ir žievės skutėjų. Pajamų gautų draudimas, elektros tiekėjai, pervežėjai, net ūkininkai, žieve mulčiuojantys uogynus. Tačiau dabar mes geriau euru brangiau medieną parduodame aukcione, o 9 eurus atiduodame kinams bei skandinavams. Jie sukelia kainas, nuperka medieną, o paskui brangiau pardavinėja ją mūsų šalies įmonėms. Latvijoje pusė medienos pirmumo teise parduodama perdirbėjams – siūliau ir mūsų įstatyme įteisinti tokią galimybę, bet valdantieji nepritarė. 

Valstybė turėtų suprasti, jog didmiesčiai be regionų neišgyvens, juos visada turės papildyti kaimo išauginti vaikai. O jei visi iš regionų emigruos, didmiesčiuose pritrūks darbo jėgos, kris būsto kainos. 

Alkoholikai – našta valstybei 

- Bent jau pusę praėjusio politinio sezono visa Lie­tuva diskutavo apie alkoholio vartojimą ribojančių įstatymų priėmimą. Vėl bu­vo priminta, kad „kaimas prasigėręs“, o Jūs net siūlėte prievarta gydyti nuo alkoholizmo. Ar tikrai manote, kad alkoholizmas yra didžiausia šalies problema?

- Nenoriu sutikti, jog kaimai prasigėrę – atvirkščiai, manau, kad daugiau geriančiųjų yra miestuose, tik jų nematyti, nes nesėdi prie parduotuvių, apsikabinę alaus bambalį. Kaimuose visų gyvenimai – kaip ant delno: ten, kur yra pora šimtų gyventojų, nuo ryto aplink parduotuvę malasi 4-5 pijokai – juos mato seniūnas, pro šalį važiuojantis meras, žurnalistai, todėl visiems atrodo, kad kaimas yra prasigėręs. Vilniuje kompanijos susispiečia kur nors parke, todėl niekam į akis nekrenta.

Tačiau to, jog alkoholis mūsų šalyje sukelia daug problemų, nepaneigsi. Kitas dalykas – požiūris į tai. Sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos dėka lietuviai tapo daugiausiai geriančia tauta. Ministras sustatė į vieną gretą „bambalinį“ alų ir stipriuosius gėrimus, vyną. Esame šiaurinė valstybė, todėl pas mus geriama daugiau stipriųjų gėrimų. Pietų šalyse, kur oras įkaista iki 40 laipsnių, žmonės visą dieną gurkšnoja silpną alų, vyną, alkoholinius kokteilius, bet neprisigeria. Todėl turime kalbėti ne apie tai, kiek išgeriame, o apie gėrimo kultūrą.

Sutinku, jog blaivinti tautą reikia, tik niekaip negaliu suvokti, kodėl „valstiečiai“ nepritarė mano pasiūlymui priverstinai gydyti nuo alkoholizmo. Tai liga, tokia pat pavojinga kaip ir tuberkuliozė. Siūliau leisti priverstinai gydyti ne tik narkologinius ligonius, bet ir asmenis, kuriems įtariamas alkoholizmas, taip pat geriančias besilaukiančias moteris, nes dėl tokio jų elgesio kyla kūdikių apsigimimo grėsmė. Socialiniai darbuotojai jau kalba, jog atsiranda moterų, specialiai siekiančių pagimdyti neįgalų vaiką, nes tada gautų didesnę pašalpą. Priverstinis nėščių moterų gydymas nuo alkoholizmo taikomas Švedijoje, Norvegijoje, Lenkijoje. Dėl gydymo taikymo poreikio į psichiatrą galėtų kreiptis ne tik gydytojas, bet ir paciento artimieji, policija, socialinis darbuotojas. Dabar jie yra bejėgiai, jeigu juos terorizuojantis alkoholikas pats nesutinka gydytis. 

Tik nesakykite, kad valstybė tam neturi pinigų. Ar kada kas nors skaičiavo, kiek neįgalumo pašalpų išmokama drebantiems keturiasdešimtmečiams, kiek valstybė sumoka už jiems skiriamus kompensuojamuosius vaistus, kiek kainuoja teikiama parama, būsto šildymo kompensacijos? Tikrai ne mažiau nei kokie penki gydymo nuo al­ko­holizmo kursai. 

Reformos – kaip cunamis 

- Valstybės vadovų kalbos apie mokesčių reformą privertė sunerimti net žemdirbius, nors atrodytų, kad jie turėtų bū­ti tie, kuriems rin­kimus laimėjusios Valstiečių ir žaliųjų partijos suformuota Vyriausybė galėtų sudaryti sąlygas ekonomiškai sustiprėti. Dek­la­ruojama, jog siekiama sumažinti skurdą, tačiau emigracija lyg koks XXI amžiaus maras jau palietė ne tik provincijos miestus – atsisakę ūkių, žmonės išvažiuoja ir iš kaimų. Kaip manote, kodėl Lie­tuvoje valdžia nesusišneka su tauta? 

- Pastaruoju me­tu tai, kas vyksta mūsų valstybėje, man primena pasakėčios apie darže žvirblius baidžiusį asilą – jis sąžiningai atliko savo darbą, bet ištrypė daržą. Klausimas, kas kvailesnis: valstietis, nusiuntęs į daržą asilą, ar asilas, įnirtingai baidęs žvirblius ir varnas?

Reforma po reformos - lyg koks cunamis šluoja viską nuo valstybės „daržo“. Su­si­daro įspūdis, jog viskas, kas buvo sukurta iki šiol, dabar tapo blogiu, kurio reikia kuo greičiau atsikratyti. Pirmiau padidino mokesčius autoriams, paskui vėl sumažino, panaikino PVM leng­vatą šildymui, dabar jau sako, jog grąžina. Tuose valdančiųjų sprendimuose neįmanoma įžvelgti jokios logikos, ir žmones tai gąsdina. Po atestatų įteikimo kalbėjausi su abiturientais. Daug jų planuoja emigruoti – sako, kad bijo neprognozuojamų valdžios sprendimų, nesijaučia Lietuvoje saugūs. Jauni žmonės dabar sumanūs, jie drąsiai kuria savo verslus, o valdžia kuo toliau, tuo labiau stengiasi visus kontroliuoti. 

Atrodo, jog valstybės pareigūnai specialiai daro viską, kad tik žmonės pamirštų bet kokią iniciatyvą. 

Štai Žemaičių Naumiestyje Maisto ir veterinarijos tarnybos inspektorius baudė kiaušinius pardavinėjančią močiutę už tai, kad ji sudėjo juos į naudotą kiaušinių dėkliuką. Sako, gali išplatinti užkratą. Aiškinu inspektoriui, jog močiutė jau 10 metų kiaušiniais prekiauja, dar niekas nėra susirgęs. Tačiau ir jį reikia suprasti – grįžęs į darbą, privalės parašyti ataskaitą, ką patikrino ir kiek baudų paskyrė. Man baisu, kaip sparčiai Lietuva tampa policine valstybe. Taip siekiama ištraukti iš šešėlio milijardus, bet realiai žmonės išvaromi iš Lietuvos. 

Žmones gąsdina mokesčiai 

- Tikimasi, jog ką tik visuomenei pristatyta būsimoji mokesčių reforma bent jau sumažins skurdą. 

- Man taip neatrodo. Jos autoriai deklaruoja, kad rūpinasi vargstančiais, ir neslepia, jog kiti gali palaukti. Bet ar 22 eurai, kuriuos papildomai gaus uždirbantys minimumą, išgelbės nuo skurdo, kai šitaip viskas brangsta? Reikėtų imtis Estijoje, Latvijoje patik­rintų sprendimų, suteikiančių žmonėms galimybę uždirbti daugiau. 

Tuo pačiu keliu einantys šveicarai ir skandinavai skatina visuomenę solidariai dalintis sukurtu gėriu, ten sukurtos tokios sąlygos, kad mokesčius mokėti apsimoka, o tą darantieji neverčiami elgetauti. Tuo tarpu mes siūlome su ištiesta ranka eiti į socialinės paramos skyrius prašyti išmokų vaikams ar pan. 

Šimtus kartų kalbėta, jog Lietuvoje mokesčiai per dideli, juos reikia mažinti. Da­bar Seimo Pirmininkas prabilo, kad reikia naujų mokesčių – nekilnojamojo turto, automobilių. Premjeras atseit nepritaria, bet neabejoju, kad jie bus, nes yra numatyti valdančiosios partijos prog­ramoje. 

Blogiausia, jog ir čia vėl visiškai pamiršti regionai. Siūliau neapmokestinti mažų įmonių iš pelno daromų investicijų, tai padėtų žmonėms, norintiems plėsti savo verslą, kuriantiems darbo vietas. Tik kol kas to niekas negirdi.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.