Dvi tragedijos: laisvės troškulys ir nuožmus kerštas
Nuo Trijų Karalių prabėgusi savaitė pažymėta tragedijos ženklu. Tiesa, viena įvyko prieš 29 metus, naktį į Sausio 13-ąją, bet ji mums skausmingiausia. Kita atsitiko prieš keletą dienų, sausio 8-ąją, kai prie Teherano buvo numuštas lėktuvas ir žuvo 176 žmonės. Žuvo atsitiktinai, per nelemtą kažkokio Irano gvardiečio, nekenčiančio visko, kas amerikietiška, taip pat ir „Boeing“ lėktuvų, klaidą.
Laužai kvepėjo laisve
Tada degė laužai. Prie Seimo traškėjo deginami rąstai, sklido aitrūs dūmai, primenantys tikrą fronto liniją, kvepėjo sumuštiniai, garavo arbata. Bet svarbiausia – žmonių veidai. Juose atsispindėjo ir nerimas, ir vienybė, ir geranoriškumas. Ta ramybė ir reiškė ryžtą, pasipriešinimą atžlegantiems sovietiniams tankams ir prie TV bokšto aidintiems okupantų šūviams.
Tą laiką prieš 29 metus kiekvienas prisimena skirtingai, o daugelis jaunų žmonių apskritai gimė tik po to Sausio. Štai kodėl mane visada jaudina, kai mergina ar vaikinas užsidegę aiškina, už ką mes kovojome, kaip mes priešinomės, ką „dainuojančioje revoliucijoje“ iškovojome. Tegul būna MES – jų tėvai, seneliai, artimieji, jie patys, taip uoliai savyje užlaikę ir dabar atvirai iškvepiantys patriotizmo dvasią. Štai todėl savo anūkams aš stengiuosi pasakoti, kas nutiko tomis dienomis, tą naktį, prieš ką kovojome, kokie pavojai slypi dar ir šiandien.
Tradiciškai Sausio 13-osios išvakarėse susitinkame prie LRT Kryžių kalnelio, kuris 2017 m. virto Lietuvos laisvės gynėjams atminti skirtu memorialu, o jo centre – skulptoriaus Romo Kvinto sukurtas obeliskas su varpu viršuje. Šis varpas skamba ir jam, nes, deja, skulptorius, eidamas 66-uosius metus, užpernai spalį mirė...
Paskui sueiname į LRT kavinę, pasėdime, pakalbame, prisimename, pasidaliname gyvenimo nuotrupomis. Taip buvo ir šio sekmadienio vakarą. Tik vėl – deja: mūsų, prieš beveik tris dešimtmečius stovėjusių prieš OMON‘o desantininkus Konarskio gatvėje, išvytų iš rūmų ir 222 dienas iki pučo jų netekusių, lieka vis mažiau...
Tikiu, kad laikas ištrins Sausio 13-ąją iš mūsų susitikimų dienotvarkės. Bet niekas negali ištrinti iš atminties tų laisvės kovų ir 14-osios žuvusiųjų, tos nuostabios degančių laužų liepsnos ir viskam pasiryžusių žmonių, susirinkusių iš visos Lietuvos, veidų. Tai – amžina.
Kas išprovokavo žudynes?
Ta kova buvo šventa. O kita kova – tarp dviejų sistemų, tarp dviejų tikėjimų, tarp susipriešinusių pasaulio elitų. Kokį šventumo ženklą ji turi? Tai barbarizmas, savęs naikinimas, destrukcija.
Praėjusią savaitę numuštas Ukrainos kompanijos lėktuvas su 176 keleiviais vėl iškėlė amžiną egzistencijos klausimą: kodėl mes vienas kitą žudome? Iraną valdančios islamo ajatolos nepajėgia pažaboti savo neapykantos viskam, kas vakarietiška, kas prieštarauja jų tikėjimui. Taip apibūdinu ne visus musulmonus. Žinau, ką rašau: ne kartą lankiausi Čečėnijoje, susitikau su mulomis, islamo menininkais, pačiu Dž. Dudajevu, paprastais vainachais, turiu vieno mulos padovanoto ir pašventinto Korano rusišką ir arabišką egzempliorių.
Pasakysiu štai ką: Koranas čia niekuo dėtas, jis nereikalauja keršto kitatikiams, jei tam nebūna priežasties. Teheranas mano, kad jo neapykantą amerikiečiams įžiebė pats D. Trumpas, įsakęs sunaikinti Irano generolą Qasemą Soleimani. Kaip bevertintum, tai buvo pigus JAV triukas. Vašingtono taktika, naikinant diktatorius ir įvairių valstybių tironus, neduoda rezultatų: nei Libijoje, nei Irake, nei dabar Irane. Tose valstybėse kaip ir anksčiau viešpatauja chaosas, siaučia karai, pilietinis susipriešinimas. Negelbėja net JAV ginkluotosios pajėgos.
Dar daugiau: Amerikos drono paleistas mirtinas smūgis į Irano generolą tapo detonatoriumi atsakomiesiems veiksmams. Iš pradžių žuvo dešimtys Amerikos karių, raketomis apšaudžius jos bazę Irake, dabar – visi reiso PS752 iš Teherano į Kijevą keleiviai. Taip, Iranas gailisi dėl šio žingsnio, jis žada kompensuoti netektis, nubausti „dėl žmogiškos klaidos“ paleidusį raketą ir t.t. Tačiau ajatolos Ali Khamenei pareiškime yra dar ir tokia eilutė: agresyvius Vakarų veiksmus visada lydės atsakomieji Irano žingsniai...
Taigi, dvi tragedijos. Kur čia ribojasi laisvės troškimas ir nuožmus kerštas? Ar šiandien randame bendrą vardiklį?
Česlovas IŠKAUSKAS