Kiek uždirba mokytojas Lietuvoje?
Viena iš buvusio mokytojų streiko oficialių priežasčių – maži atlyginimai. Kiek pedagogai uždirba ir ką daryti, kad jie gautų daugiau?
Kodėl yra uždirbančių nedaug?
Paprastai pilnas darbo krūvis - 40 valandų per savaitę. Su mokytojais yra šiek tiek sudėtingiau: jų darbo savaitę sudaro 36 val., iš kurių maždaug 23 pamokos per savaitę - kontaktinės, ir tai yra laikoma gana intensyviu krūviu. Tai reiškia 5 pamokas po 45 minutes pirmadienį, trečiadienį, penktadienį bei po 4 - antradienį ir ketvirtadienį. Kai kurie pedagogai dar turi neformalaus ugdymo būrelius ar auklėjamąją klasę.
Žinoma, 23 kontaktinės valandos, kuomet mokytojas moko vaikus, nėra vienintelis laikas, kai jis dirba. Skiriamos valandos pasiruošimui pamokoms, darbų taisymui bei pan.
Jei dauguma dirbančiųjų turi 28 dienas apmokamų atostogų per metus, tai mokytojai - bent 56. Be to, dar yra 5 dienos moksleivių atostogų rudenį, 10 - per Kalėdas, dar 6 - pavasarį. Kadangi šių atostogų metu mokinių mokykloje nėra, pedagogams skiriamas laikas planuoti savo veiklą, metodiškai tobulėti, ruošti renginius, rūpintis savišvieta ir kt.
Taigi kiek mokama už šios apimties darbą? Apie 600-700 eurų į rankas. Tiksli suma priklauso nuo įgytos kvalifikacijos, stažo bei pan. Kai kurie pedagogai dar moko privačiai. Neoficialiais duomenimis, didesniuose miestuose paklausus korepetitorius papildomai gali uždirbti 100-200 eurų per mėnesį.
Tačiau šalia šių skaičių yra ir daug nelinksmų istorijų, kai atlyginimai siekia vos 400 eurų ar netgi mažiau. Net statistinis mokytojo atlyginimo vidurkis tesudaro 500 eurų. Kodėl?
Pagal tai, kokią dalį lėšų skiriame švietimui, esame netoli Europos Sąjungos vidurkio. Naujesnių duomenų apie visą ES nėra, bet, pavyzdžiui, 2011 m. Lietuva švietimui skyrė 5,2 proc. viešųjų išlaidų nuo bendrojo vidaus produkto (BVP), Latvija – 5 proc., Estija – 5,2 proc., ES vidurkis – 5,3 proc. (Šaltinis – „Eurostat“).
2016 m. Lietuvoje švietimui skirta apie 1,66 mlrd. eurų. Tai yra didesnė suma nei 2011 m., nors procentas nuo BVP ir yra mažesnis (4,5 proc.).
Bet 400 eurų atlyginimai atsiranda dėl to, jog trūksta mokinių ir pamokų. Dalis pedagogų nedirba pilnu krūviu. Moksleivių, t.y. tų žmonių, dėl kurių apskritai reikia mokytojų, sparčiai mažėja. Pedagogų – ne taip sparčiai. 2009-aisiais turėjome 435 tūkst. 809 mokinius ir 39 tūkst. 328 mokytojus. 2014 m. mokinių sumažėjo iki 334 tūkst. 785, pedagogų – iki 32 tūkst. 243. Moksleivių – trečdaliu, mokytojų – penktadaliu.
Viena vertus, galima pagalvoti, kaip išnaudoti šį didelį pedagogų skaičių. Galbūt reikia mokytojų-padėjėjų vaikams su specialiaisiais poreikiais. Gal reikia specialių mokytojų ypač gabiems vaikams. Sprendimų gali būti įvairių. Tačiau sutikime, kad tokių pertvarkų tikslas turėtų būti mokiniai, geresnis jų išsilavinimas bei kuo geresnių sąlygų ugdymui sudarymas (čia patenka ir pedagogų atlyginimas).
Kaip padidinti atlyginimus?
Jei norime pakelti mokytojų atlyginimus, yra du esminiai būdai.
Vienas – mažinti finansavimą kitoms biudžeto sritims ir daugiau skirti švietimui. 2016 m. biudžetas yra apie 10 mlrd. eurų (su ES lėšomis). Švietimui skirta 1,66 mlrd. eurų (16,6 proc. viso biudžeto). Sumažinus finansavimą kitoms sritims 100 mln. eurų bei padalinus juos 32 tūkst. 243 pedagogams, kiekvieno jų atlyginimas per mėnesį į rankas paaugtų apie 150 eurų. Ar tai sutvarkytų visas blogybes švietimo sistemoje ir užkirstų kelią protestams ateityje?
Kitas kelias – efektyvinti pačią sistemą. Kaip rodo Lietuvos laisvosios rinkos instituto tyrimas, dalis švietimo lėšų tiesiog iššvaistoma neefektyviems pastatams: nuo jų šildymo iki priežiūros. Kai kuriose apie 5 tūkst. mokinių ir 500 mokytojų turinčiose savivaldybėse sutvarkius mokyklų tinklą ar „aplinkos priežiūrą“ (pastatų išlaikymą, pagalbinį personalą), galima sutaupyti apie 2 mln. eurų per metus. Šiuos pinigus skyrus 500 pedagogų, toje savivaldybėje atlyginimas kiekvienam per mėnesį padidėtų po 200 eurų į rankas. Nereikėtų nei naujų mokesčių, nei skriausti kitų biudžeto sričių.
Aplinkos išlaidų sumažinimo sprendimų gali būti įvairiausių. Galbūt vienur reikės jungti mokyklas, kitur gal užteks atsisakyti giminystės ryšiais susijusių sargų bei ūkvedžių. Nes šalia 32 tūkst. mokytojų dar yra net apie 20 tūkst. aptarnaujančio personalo.
Kaip padaryti, kad nebeliktų pustuščių mokyklų, kur pastatų priežiūrai skiriama daugiau lėšų nei pačiam švietimui, – kita diskusija. Tačiau besibaiminantiems, jog pradinukai nebegalės vaikščioti į mokyklą šalia namų, pateiksiu porą skaičių. Lietuvoje yra 19 tūkst. 1-4 klasių mokinukų, kurie gyvena toliau nei 3 kilometrai iki jų lankomos mokyklos. Juos į pamokas atveža tėvai, viešasis transportas ar geltonieji autobusiukai. Per 7 tūkst. pradinukų kasdien vežiojami ne į artimiausią mokymo įstaigą. Paprastai tariant, tėvai renkasi patinkančias mokyklas, o ne tas, kurios yra arčiausiai. Ta tendencija ateityje tik didės.
Lygiai tas pats yra 9-12 klasėse. Kurią gimnaziją renkatės? Geriausią, į kurią sugebate patekti, ar tą, kuri yra arčiausiai namų? Konkurencija tarp mokyklų, kurias visi norėjo lankyti, egzistavo net sovietmečiu. Absurdiška manyti, kad rinkos ekonomikoje yra ar bus kitaip.
Yra du variantai spręsti švietimo problemą. Vienas – mestelti mokytojams pinigų (ypač populiaru prieš artėjančius rinkimus). Bet kiek ilgai tai veiks? Iki kito streiko? Kitų rinkimų? Mokinių gi stebuklingai nepadaugės. Kitas būdas – sutvarkyti bei efektyvinti sistemą. Belieka pasirinkti.
Žilvinas ŠILĖNAS
Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas