Politikai pasiaukojimo vardan Lietuvos galėtų pasimokyti iš krepšininkų

Šią savaitę lietuviškos aistros vi­rė tiek Vilniuje, tiek Rygoje: mū­sų sostinėje vis dar vyksta naujos Vy­­riausybės dėlionė, o Latvi­jos širdyje Lietuvos rinktinė, ne­gai­lė­da­ma jėgų, kovėsi krepšinio aikš­te­lėje. Bet sutikime, kad ma­tė­me du skir­tingus vaizdus.

Rygoje vyravo santalkos ir kovos už savo valstybės garbę dvasia. Net ir pralaimėję talentingiems graikams, lietuvių krepšininkai čempionatą baigė kaip nugalėtojai, nes niekas jiems negalėtų priekaištauti, jog kiekvienas rinktinės narys neatidavė visos širdies, nekovojo, rizikuodamas savo sveikata. Šiurpuliukus kėlė ir tūkstančių žmonių darniai giedamas Lietuvos himnas. Tikrai galima buvo didžiuotis, kad esi lietuvis.

Tuo metu Vilniuje toliau buvo audžiamas politinių intrigų ir kivirčų vora­tink­lis. Atrodo, kad visi kovoja tik už save ir žodžiai „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi“ – kurie skambėjo iš politikų lūpų, trečiadienį prasidėjus Seimo rudens sesijai, tikrai nebuvo nuoširdžiai tariami. Jei Lietuvos krepšininkai Suomijoje ir Latvijoje būtų demonstravę tokį pat vieningumą kaip ką tik koalicijos sutartį pasirašę politikai, vargu, ar būtų iškovoję bent vieną pergalę.

Dar pamename, kiek daug buvo besipiktinančiųjų įtampa tarp konservatorių ir valstybės vadovo praėjusią Seimo kadenciją. Todėl nieko keisto, kad Prezidentas tiesiog švytėjo, kai po rinkimų Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai liko opozicijoje. Bet gali būti, jog jis nė niūriausiame košmare nesitikėjo, jog netrukus gaus tokių politinių „antausių“, apie kokius per visą Ingridos Šimonytės vadovavimo Vyriausybei laikotarpį nė negirdėjo. Tiesa, tuo metu valdančiojoje daugumoje nebuvo ir tokio politiko kaip Remigijus Žemaitaitis, kurio visas politinis veikimas paremtas kokiu nors konfliktu. Jis nuolat kažką „demaskuoja“, „smerkia“, „nustato“ ir vis žada, kad jau tuoj tuoj visi sužinos „sukrečiančią tiesą“, tuoj visi „vagys bus išgaudyti“, „valdžios banditai susodinti į kalėjimus“ ir pan. Tik kaip nėra tos R. Žemaitaičio „teisybės“, taip nėra...

Beje, puikus propagandos pavyzdys yra ir R. Žemaitaičio kovą už „Igničio“ nacionalizavimą – tai dar vadinama „raudonos silkės“ metodu, kurio esmė yra nukreipti dėmesį (toks pavadinimas kilo iš tų laikų, kai itin kvapnio­mis silkėmis

buvo bandoma nukreipti skalikus nuo sekamų pėdsakų). Kam patinka mokėti brangiai už elektrą? Niekam. Todėl ir mintis esą taip yra dėl to, jog svarbius elektros energijos šaltinius valdo privatininkai, sulaukia gyventojų palaikymo. Tačiau politikas nesako, kad mums visiems tektų sumokėti labai didelę sumą, išperkant tas privačias akcijas, o elektros kainos dėl to nepasikeistų. Be to, būtų pasiųstas prastas signalas investuotojams, kurių ir taip pastaruoju metu Lietuvoje mažėja. Apie tai R. Žemaitaičiui aiškina ne tik socialdemokratai, bet ir šiaip jau „Igničio“ atžvilgiu kritiški ekspertai. Bet „Nemuno aušros“ pirmininkui tai nė motais, jam tokia „raudonoji silkė“ reikalinga, nes yra tema, apie kurią visi kalba, o jis gali vaizduoti „paprastų žmonių“ gynėją, nieko iš esmės nepadarydamas vardan realaus socialinio teisingumo.

Kaip ten bebūtų, bet iki šiol nė vienam kitam koalicijoje esančios partijos pirmininkui „nepavyko“ taip įsivelti į konfliktus su savo deleguotais ministrais, sukelti tiek įtampos partneriams, kad jie galiausiai nuspręstų sutikti su viskuo, kad tik nebūtų dar daugiau triukšmo.

Tai rodo ir šio politiko viražai su aplinkos ministru – partija neturi stip­rių kandidatų į šią poziciją, todėl tinka ir buvęs „laisvietis“ Povilas Poderskis, kuris ne kartą kritikuotas už lobistinę veiklą. Premjerė Inga Ruginienė, regis, išgąsdinta R. Žemaitaičio užuominų, kad Juozas Olekas gali nesurinkti būtino balsų skaičiaus, balsuojant dėl Seimo Pirmininko, nuskubėjo į Daukanto aikštę su Vyriausybės sudėties projektu be jokio išankstinio suderinimo su Prezidentu, o į šį sąrašą buvo įrašytas ne tik P. Poderskis, bet ir energetikos ministru siūlomas visai ne G. Nausėdos palaikomas Žygimantas Vaičiūnas.

Laimei, Prezidentui užteko politinės valios nepasirašyti tokio projekto – priešingu atveju jis būtų pripažinęs, kad R. Žemaitaičio politinė įtaka yra didesnė nei jo. Taigi kol kas Prezidentas patvirtino nepilnos sudėties Vyriausybę. 

J. Olekas tapo Seimo Pirmininku, jo svajonė užimti šį postą išsipildė. Netrukus bus patvirtinta ir nauja Vyriausybės programa, nepaisant to, kad net neslepiama, jog ji neturi didesnės prasmės. Atsiras ir likę du ministrai į kol kas laisvus postus. Tačiau žvelgiant į postus besidalijančių politikų veidus labiausiai pasigendama nesuvaidinto rūpesčio Lietuva. Ar bent jau rūpesčio nepadaryti gėdos savo valstybei...

Andrius NAVICKAS