Metai po Seimo rinkimų

Praėjusį pirmadienį suėjo lygiai metai nuo Seimo rinkimų. Tai buvo neįtikėtinai triukšmingas ir emocin­gas laikotarpis, per kurį pasikeitė dvi Vyriausybės, o rinkėjai prieš savo valią tapo išsitęsusio politinio seria­lo apie valdančiosios koalicijos bei Vyriausybės formavimo užkulisius žiūrovais ir netgi dalyviais. 

Kalbant apie išorės iššūkius, Lietuvai tai buvo santykinai ramūs metai. Priešingai nei praėjusios kadencijos pradžioje užklupusi pandemija, velniava pasienyje su Baltarusija, kai per sieną į Lietuvą buvo tiesiog stumiami pabėgėliai. Atrėmus šias grėsmes, prasidėjo energetinis Rusijos šantažas, kai visai rimtai buvo svarstoma, ar neliksime žiemą be energijos resursų. Seimas vis rinkdavosi į neeilinius posėdžius, o Vyriausybės nariai turėjo pamiršti, kas yra atostogos.

Tuo tarpu šios kadencijos Seimo gyvenimas, nepaisant visų kalbų apie būtinybę pasirengti galimai karinei agresijai, nenuspėjamai Donaldo Trumpo muitų politikai, yra ramesnis – šie metai leido naujai išrinktiems parlamentarams nepersidirbti, nuotraukomis iš spalvingų atostogų dalijosi ir didžioji dalis ministrų. Tiesa, jau seniai nebuvo tokių dvylikos mėnesių, kai atrodė, jog visi, nors ir labai nenorėdami, stebime politinės psichoterapijos seansą, kuriame koks tuzinas politikų nuolat pasakoja, ką galvoja vienas apie kitą, kas erzina, kas žeidžia, ar jie nori toliau „draugauti“... 

Nieko keisto, kad, prabėgus metams po tokių dramų, Prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė, kad nebenori būti vaikų darželio auklėtojas, kuris reguliuotų, kas su kuo gali būti kartu. Tikrai – Prezidento vaidmuo kiek kitoks, tačiau vos prieš metus valstybės vadovas aktyviai dalyvavo rinkimų kampanijoje, neslėpė džiaugsmo jų rezultatais, o po to energingai formavo koaliciją. 

Pamenate tas užfiksuotas džiaugsmo akimirkas, kai socialdemokratų tuometė lyderė Vilija Blinkevičiūtė visur sekiojo paskui plačiai besišypsantį Prezidentą? Ir kas tada galėjo pagalvoti, kad jau po metų ji interviu dalins tik per Lietuvos socialdemokratų partijos pasitarimus, o nieko nesureikšminti visuomenę mokęs Gintautas Paluckas vis tik pats susidurs su gana reikšmingomis problemomis, tad jo debiutas Premjero poste gerokai „prisvils.“ 

Lyginant dabartinę situaciją su vaizdais po praėjusių rinkimų, į akis krenta labai pasikeitęs demokratų pirmininko Sauliaus Skvernelio vaidmuo. Dar vos prieš metus niekam net mintis nekilo, jog šios politinės jėgos gali nebūti koalicijoje. Tuo labiau, kad socialdemokratai ir rinkimų kampanijos metu buvo įvardiję demokratus kaip part­nerius, beje, kaip ir atmetę galimybę bendradarbiauti su „aušriečiais.“

Prieš metus mažai kas žinojo ir Ingos Ruginienės pavardę. Gal nebent tie, kurie atidžiau sekė profsąjungų naujienas. Stulbinančiai greita šios politikės karjera parodė, jog politikoje svarbiausia yra drąsiai griebti pačias netikėčiausias galimybes. Šiandien dar sunku atsakyti, kokiomis raidėmis dabartinės Premjerės pavardė bus įrašyta į Lietuvos istoriją, tačiau politologams faktai, kaip buvo formuojama 20-oji Vyriausybė, suteikia daugybę medžiagos analizei.

Būtų nesąžininga sakyti, jog per tuos metus nieko nebuvo padaryta. Galima įvairiai vertinti, bet nors ir lydimi piketų, priimti gyventojų pajamų ir nekilnojamojo turto mokesčių pakeitimai, apsispręsta dėl pensijų antrosios pakopos reformos, netgi imtasi intervencijos į valstybinių egzaminų rezultatus. Deja, prieš rinkimus dalinti pažadai ar net tai, kas įrašyta į abiejų šios kadencijos Vyriausybių programas, neįgyvendinti. Yra ir paaiškinimas – beveik šešis mėnesius „suvalgė“ ginčai ir derybos dėl politinių pareigų.

Ką tik socialdemokratai, neapsikentę koalicijos partnerio Remigijaus Žemaitaičio nepateisinamų išsišokimų (o gal labiau spaudžiami viešosios nuomonės) apsisprendė perimti iš „aušriečių“ kultūros minist­ro pareigybę. Galima numanyti, jog šį „nuostolį“ koalicijos partneriams bus bandoma kompensuoti pareigybėmis Seime ar politinėse minist­rų komandose. O tai reiškia, jog politinis „turgus“ dar tęsis. Beje, visi kėdžių perstumdymai tik didina įsižeidusių politikų, kuriems teko užleisti turėtas pareigas, skaičių.

Alytaus meras socialdemokratas Nerijus Cesiulis savo partiečių viešai paklausė, ar kas nors tiki, kad pavyks draugauti su R. Žemaitaičiu iki kadencijos pabaigos. Pakilo kelios rankos. Tai iškalbingas faktas.

Jei kalbėdamas apie koaliciją, kol dar dirbo G. Palucko Vyriausybė, rašiau, kad jos „klijai“ yra įsitikinimas, jog visi partneriai gali patenkinti savo interesus, tai dabar teliko tik R. Žemaitaičio interesas būti reikšmingu ir patraukti žiniasklaidos dėmesį. Kita vertus, gali būti, jog socialdemokratai stengiasi kažkaip „pra­tempti“ su juo iki biudžeto priėmimo, o tada jau – kaip Dievas duos, gal ir užtrenks duris nevaldomam koalicijos partneriui. Tuo labiau, kad jis ir pats užsimena, kad „gali būti, jog sausį „Nemuno aušros“ koalicijoje nebus“...

Tuo tarpu kartu dirbantys „valstiečiai“ paprasčiausiai laukia ir, atrodo, yra pasiruošę bet kada grįžti į opoziciją, Prezidentas gyvena viltimi, kad nesėkmių ruožas baigsis ir jis galės toliau būti kultūros renginių globėju, vaikščioti į krepšinio varžybas ar renginius, nebijodamas būti nušvilptas.

Vargu ar šiandien kas nors drįstu prognozuoti, kaip viskas atrodys dar po metų. Ir ar kas nors gali užtik­rintai pasakyti, kad dabar jau koa­licija dirbs stabiliai. Greičiau tai jau būtų išimtis, o ne ramios, užtikrintos veik­los taisyklė. Daug labiau tikėtina, jog politinis triukšmas ir toliau nenurims, dar iki Kalėdų socialdemokratai vėl rinksis į posėdį svarstyti, ar dabartinės koalicijos išlaikymas nėra tapęs Sizifo akmeniu, kurio paprasčiausiai neįmanoma užridenti į kalną...

Andrius NAVICKAS