Nenoriu jaustis svetimas savo valstybėje
Vyriausybė pristatė kitų metų biudžeto projektą. Tai yra vienas svarbiausių dokumentų – jam neprilygsta nei Vyriausybės programa, nei politikų įsipareigojimai ar pažadai. Ir nors aišku, jog nė viena Vyriausybė negali atliepti visų lūkesčių, kuriuos išsako piliečiai, vis tik vilties, jog poreikiai bus patenkinti bent minimaliai turi visi. Tuo labiau, jog biudžeto projektas neišvengiamai priverčia sudėlioti spręstinas problemas pagal svarbą, taip pat primena skaudžią tiesą, kad labai paprasta dalinti dosnius pažadus, tačiau kai tenka nurodyti, iš kur bus imamos lėšos jiems įgyvendinti, viskas tampa gerokai sudėtingiau.
Šūkis „gerovė bus jau rytoj“ tikrai yra patrauklus, tik tas „rytojus“ yra tarsi horizonto liniją – kai atrodo, jog prie jos artiniesi, ji vis tolsta. Išsamiau apie tai, ką mums visiems žada ateinančių metų biudžetas, dar būtinai padiskutuosime, kai įvairių sričių ekspertai giliau išanalizuos pateiktus skaičius. O šiandienos komentaro temą paskatino Lietuvos sprendimas sumokėti 3,16 mln. eurų solidarumo įnašą ir nepriimti jai priskirtų maždaug 158 į Europos Sąjungą patekusių migrantų.
Iš kur atsirado tokia prievolė? Apsispręsti, kaip elgtis, mus įpareigoja artimiausiu metu įsigaliosiantis Europos Sąjungos Migracijos ir prieglobsčio paktas, patvirtintas 2024 m. gegužę. Juo numatoma kasmet perskirstyti bent 30 tūkst. migrantų tarp valstybių narių. Šalys, atsisakančios priimti prieglobsčio prašytojus, turi sumokėti 20 tūkst. Eur už neapdorotą prašymą arba imtis kitų solidarumo priemonių, pavyzdžiui, teikti personalą, įrangą ar logistinę pagalbą. Tačiau pakte numatyta galimybė šalyse, patiriančiose ypatingą migracijos spaudimą, suteikti dalinę arba visišką atleidimo nuo solidarumo įsipareigojimų galimybę.
Kiekvienas Europos regionas turi savo aktualijas ir skaudžias problemas. Mes gyvename netoli karo veiksmų, kurie gali persimesti ir į mūsų teritoriją, taip pat turime Rytų kaimynę, kuri privertė per visą pasienį pasistatyti spygliuotą tvorą. Šalia Viduržemio jūros esančioms Europos valstybėms, deja, tokia siena nepadėtų – jos susiduria su dideliu srautu nelegalių migrantų iš Azijos ir Afrikos, kurie šias šalis pasiekia vandeniu. Tad solidarumas su šiomis valstybėmis yra dalies srauto perkėlimas ir integravimas arba finansinis indėlis tiems, kurie apsiima tai padaryti.
Kodėl Lietuvos Vyriausybė pasirinko įmoką? Svarbiausias argumentas yra tai, jog per gana trumpą laikotarpį Lietuvoje labai išaugo migrantų skaičius. Šiandien oficialiai jų turime daugiau nei 200 tūkstančių. Nėra abejonių, kad dar keliasdešimt tūkstančių išvengė apskaitos ir yra čia nelegaliai.
Aišku, tarp jų yra ir aukštos kvalifikacijos profesionalų, kuriuos galima vadinti paspirtimi, o ne našta. Taip pat turime daug pabėgėlių iš Ukrainos, politinio režimo oponentų iš Rusijos ar Baltarusijos. Didesnė dalis šios kategorijos atstovų yra politiniai, o ne ekonominiai migrantai ir patys stengiasi susirasti, kaip gali būti naudingi visiškai naujoje aplinkoje. Tačiau reikia kalbėti ir apie kategoriją žmonių iš Afrikos ar Azijos, kurie į mūsų šalį pateko net neįsivaizduodami, kas yra Lietuva. Juos galima suprasti – žmonės stengiasi pakliūti ten, kur geriausios ekonominės sąlygos.
Yra ir dar viena kategorija imigrantų – tai žmonės, dažnai iš tų valstybių, kur pragyvenimo lygis yra itin menkas, todėl jie sutinka Lietuvoje pigiai atlikti bet kokius nekvalifikuotus darbus. Deja, jų skaičius nuolat auga, nes tuo suinteresuota nemaža dalis Lietuvos darbdavių.
Galime džiaugtis, jog mūsų šalyje migrantai dar netapo nevaldoma problema. Yra skundų, jog Vilniuje gerokai padaugėjo rusų kalbos, tapo įprasta matyti ne lietuvių kilmės kurjerius, vairuotojus, aptarnavimo sferos atstovus ar darbininkus įvairiuose objektuose. Tačiau neturime didžiulių, uždarų ir pagal savo taisykles gyvenančių konglomeratų, kuriuos vietos žmonės priima kaip pavojų. Kita vertus, kaip tik dabar palanki situacija nuosekliai ir ryžtingai veikti, mokantis iš kitų Europos valstybių klaidų. Itin svarbu intensyviai rūpintis migrantų integracija ir nebijoti griežtai atsijoti tuos, kurie nenori pagarbiai elgtis mūsų valstybėje.
Štai čia ir susiduriame su dalies darbdavių, kurie aktyviai užsiima lobizmu, interesais. Nežinia, kiek pagrįsti kai kurių iš jų argumentai, kad emigrantai dirba tik tuos darbus, kurių nenori atlikti vietiniai. Tačiau visiškai nepriimtina, kai priešinamasi elementariam reikalavimui, kad kiekvienas Lietuvoje dirbantis žmogus privalo gerbti vietos įstatymus ir mokytis lietuvių kalbos. Juk tai svarbu ne vien jų integracijai, bet ir demonstruojama pagarba Lietuvai bei jos piliečiams, nes mes turime teisę savo šalyje susikalbėti su mums paslaugas teikiančiais darbuotojais. Niekas neneigia, jog mūsų kalba yra sudėtinga, reikia laiko jai išmokti, tačiau kalbame apie elementarias žinias ir svarbiausia – apie pastangas bei norą jos mokytis.
Politiniai ar karo pabėgėliai buvo įsitikinę, kad tik trumpam rado Lietuvoje prieglobstį ir netrukus galės grįžti į tėvynę. Tačiau dabar jau akivaizdu, jog taip nenutiko, todėl jie irgi privalo, jei nori likti mūsų šalyje, stengtis integruotis ir ieškoti, kuo galėtų būti naudingi pagalbą suteikusiai valstybei. Taip pat atsakomybė tenka ir darbdaviams, kurie ištisais srautais perkelia čia pagalbinius darbuotojus iš užsienio – jie turi rimtai pasirūpinti, kad šie pradėtų suprasti lietuviškai.
Šį komentarą paskatino ne tik mūsų valstybės institucijų sprendimas mokėti kelių milijonų įnašą į solidarumo fondą, bet ir tai, jog į darbuotojus iš trečiųjų šalių besidairantys darbdaviai dažnai galvoja tik apie savo ekonominę naudą, bet ne apie socialinius savo veiksmų padarinius. Būtent darbdavių iniciatyva pasiekta, kad būtų atidėtas reikalavimas visiems darbuotojams pačiu elementariausiu lygmeniu mokėti lietuviškai. Be to, bandoma užsitikrinti, jog daugumai darbuotojų tokio lygmens esą pakaktų. Žinoma, taip lengviau vis atnaujinti darbuotojų srautą, nereikia integracijai skirti papildomų investicijų. Tačiau kur valstybės interesai? Tuo labiau, jog būtent toks lobizmas jau ne vieną Vakarų valstybę nuvedė į situaciją, kai vietiniai žmonės pasijuto svetimi savo krašte. O ir mūsų Prezidento vyriausiasis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais jau ne kartą yra pabrėžęs, kad migracija „tampa net tik socialiniu ar ekonominiu klausimu, bet kuo toliau, tuo labiau – ir nacionalinio saugumo klausimu“. Todėl neabejotina, jog užsieniečių integracijos problemą būtina spręsti, kol dar galima santykinai nesunkiai kontroliuoti problemą. Tiesą sakant, to reikia ir patiems migrantams, norint, jog jie išvengtų naujosios „vergovės“, kai visiškai priklauso nuo darbdavio įnorių, o dauguma nė nežino savo teisių. Taip pat išvengtume tokios būklės, kai visi užsieniečiai paverčiami „atpirkimo ožiais“, kaltinant juos dėl mūsų socialinių problemų, nors iš tiesų dėl jų dažniausiai yra kalti ne atvykėliai, o savanaudžiai politikai.
Andrius NAVICKAS