Stabilu tik nestabilumas

Pagaliau Lietuva turi visos sudėties Vyriausybę. Nors nėra jokių garantijų, kad taip ir bus, kol laikraštis atkeliaus į skaitytojų rankas. Gyvename labai keistoje politinėje tikrovėje, todėl norisi cituoti psichoterapeutą Viktorą Franklį: „Nenormaliai jaustis nenormaliais laikais yra normalu.“

Net Seimo rinkimus laimėjusios Socialdemokratų partijos pirmininkas Mindaugas Sinkevičius negali tvirtai pasakyti, ar vis dar turime valdančiąja koaliciją. Jis tvirtina, jog tuo įsitikinsime, kai bus balsuojama dėl kitų metų biudžeto, o šiandien esą nėra galimybių atspėti, kaip pasielgs „aušriečių“ frakcija Seime. Tuo labiau, kad Remigijus Žemaitaitis jau ne viename susitikime žadėjo, kad koalicija netrukus iširs, o kad politiniame gyvenime būtų dar daugiau vėtrų, jis sugalvojo tapti alternatyviu užsienio reikalų ministru ir susitiko su „kolega“ iš Vengrijos. Tuo pačiu pradėjo karą prieš ministrą Kęstutį Budrį, išvadindamas jį nevykėliu ir savaip protestuodamas prieš Lietuvos užsienio politiką.

Tiek K. Budrys, tiek Prem­jerė Inga Ruginienė, tiek Pre­zidentas Gitanas Nausėda sutartinai pakomentavo, kad R. Žemaitaitis gyvena alternatyvioje tikrovėje ir beprasmiška jį kritikuoti. Tačiau faktas, jog yra Vyriausybės programa ir yra atskira R. Žemaitaičio programa, kurios gerokai skiriasi. Avarija užprogramuota, tik neaišku, kada tiksliai ji įvyks ir kokių aukų pareikalaus. Ir kaip gali būti kitaip, kai du automobilio priekiniai ratai važiuoja priešingomis kryptimis?

Kodėl R. Žemaitaitis taip elgia­si? Pirmiausia jo visa veik­la grįsta konfliktais. Labai sunku atrasti kokį nors šio politiko tvarų sprendimą skaudžioms valstybės problemoms spręsti, tačiau rankų pirštų nepakaktų suskaičiuoti, su kuo jis pykstasi, taikosi ir ką „demaskuoja“. Skamba ironiškai, bet visas pasitikėjimas šiuo politiku yra grįstas nepasitikėjimu politine sistema. Jis esą nuplėšia „kaukes“, „gaudo vagis“, „kovoja su korupcija ir elitu“... Bet niekam nekyla klau­si­mas, kodėl, jei taip aktyviai ir drąsiai kovojama su „kenkėjais“, nesimato rezultatų, o į biudžetą neplūsta pinigai. 

Atsakymas paprastas – vis dar nemažai žmonių tenkina viltis, jog „apie pergalę bus paskelbta jau rytoj“. Tačiau tas „rytojus“ taip ir neišaušta.

Kitas dalykas – galima suprasti R. Že­maitaičio nenorą tapatintis su valdžia, nes, nupūtus reklaminę pudrą, paaiškėjo, kad kitų metų valstybės biudžeto projekte yra itin daug skylių. Pasitvirtino ir nuogąstavimai, jog, įsivėlus į postų dalybas, natūraliai neliko laiko kruopščiai ir atsakingai harmonizuoti biudžeto eilutes. Visas biudžeto įvaizdis paremtas tuo, kiek lėšų skiriama krašto apsaugai. Tačiau ką daryti su kitų sričių poreikiais? Per pastarąsias savaites daugiau pinigų pažadėta atrasti mokytojams, pripažinta, jog numatyto biudžeto nepakaks užtik­rinti labai svarbias socialines paslaugas, tokias kaip pavėžėjimas, slauga namuose, pagalba šeimoms, auginantiems neįgalius vaikus, pristigs lėšų ir gydytojų bei slaugytojų atlyginimams ir pan.

Jau net naujoji kultūros ministrė paskelbė, kad jos jokiu būdu netenkina tai, kiek lėšų biudžete numatyta kultūrai. Nepamirškime, jog pirmą kartą biudžeto formavime visiškai nedalyvavo konkrečių sričių ministrai, nes jų paprasčiausiai nebuvo arba nauji minist­rai negalėjo žinoti visų savo kuruojamų sričių subtilybių. Dabar daugelis iš jų „pučia žandus“ ir žada kovoti už savo sritis. Puiku, tačiau norint kažkam pridėti, reikia iš kažko paimti. Šioje situacijoje R. Žemaitaitis siūlo mažinti lėšas krašto gynybai. Socialdemokratai supranta, kokius pavojus valstybės saugumui kelia toks siūlymas, tačiau puikiai mato ir tai, kad kol jie kovojo tarpusavyje, R. Žemaitaitis perėmė inicia­tyvą. Kita vertus, didelis Krašto apsaugos ministerijos biudžetas yra vienintelis jų politinis koziris, kurį jie jautėsi turintys prieš konservatorius, nes jokioje kitoje srityje nepavyko įgyvendinti pozityvių ir patrauklių permainų. 

Beje, galima tik pajuokauti, kad nebeverta bijoti „tradicinio priešo“ konservatorių, kai kasdien tenka traukti vis naują „peilį iš nugaros“, kurį įvaro koalicijos partneris...

Dar labiau politinę situaciją apsunkina ir tai, jog socialdemokratus užgriuvę išbandymai juos ne suvienijo, o tik paskatino vidines kovas. Kai kurios jų tik­rai absurdiškos. Pavyzdžiui, sprendimas neleisti buvusiai krašto apsaugos ministrei atsisveikinti su kariais. Net tada, kai socialdemokratus keisdavo konservatoriai ar atvirkščiai, vykdavo dviejų ministrų iškilminga rikiuotės perėmimo ceremonija. Dabar gi naujasis ministras Robertas Kaunas tokioje ceremonijoje dalyvavo vienas, ir tai yra dar vienas įrodymas, kaip asmeniniai įsižeidimai veikia politiką. Tačiau sunku suprasti, kam dabartinei Vyriausybės vadovei reikalinga kerštinga opozicija partijos viduje. 

Nesinori tikėti, jog ir dabartinė kultūros ministrė jaučiasi oriai, kai jai buvo liepta išlaikyti be jos žinios paskirtą politinę komandą. Tačiau neabejotina, kad visos tokios „smulkmenos“ vėliau ar anksčiau tampa politinių sprogimų priežastimi.

Nieko nėra stabiliau nei dabartinis nestabilumas. Yra vilties, kad jis sumažės po kitų metų biudžeto priėmimo, jei tam pakaks balsų, tačiau iki tol turime ruoštis vis aršesnėms politinėms audroms. Tuo labiau, jog lapkričio 21-ąją rengiamas dar vienas protesto mitingas. 

Andrius NAVICKAS