Politiniai manevrai
Po metų baigsis gana netrumpas laikotarpis, kai gyvenome be rinkimų – vyks savivaldos rinkimai, kuriuose spręsime, kam patikėti vietos valdžią. Vienas svarbiausių klausimų šiandien yra, kas labiau paveiks žmonių pasirinkimą: dabartinės vietinės valdžios turimi resursai ir matomumas ar nacionalinės politikos kontekstas?
Jau per praėjusius savivaldybių tarybų rinkimus tapo akivaizdu, kad pareigas einančiam merui išlaikyti savo pozicijas yra gerokai paprasčiau, net jei jis atstovauja visos šalies mastu ne pačiai populiariausiai partijai. Kodėl taip nutinka? Dabartinė situacija palanki tiems, kurie yra valdžioje: nesunku prisiimti nuopelnus už visus pozityvius pokyčius savivaldybėje, o nesėkmes ar nepopuliarius sprendimus perkelti į nacionalinės valdžios atsakomybės lauką. Tuo labiau, jog per pastaruosius metus savivaldybių finansiniai ištekliai ir sprendimų priėmimo galios nuosekliai augo. O visuomenėje vis dar gajus įsitikinimas, kurį, beje, deklaruoja ir neretas meras, kad dėl daugelio problemų yra kalti triukšmingi parlamentarai ar regionams per mažai dėmesio skiriantis politinis elitas sostinėje. Todėl nieko keisto, jog toks požiūris sudaro palankias sąlygas vietos politikams kurtis „geradarių” įvaizdį.
Artėjant rinkimams natūraliai intensyvėja ir įvairūs politiniai manevrai. Siekdami sustiprinti savo pozicijas, politikai ieško naujų sąjungų, koreguoja retoriką, aktyviau giriasi nuveiktais darbais ir stengiasi būti kuo labiau matomi viešojoje erdvėje. Visa tai rodo, kad ramybės laikotarpis baigiasi – politinė dinamika įgauna vis didesnį pagreitį, o artėjantys savivaldos rinkimai taps rimtu išbandymu tiek vietos lyderiams, tiek partijoms bendrai.
Pavyzdžiui, Kėdainiuose vienas Seimo narys nuosekliai trina bet kokius ženklus, kad jis bei jo komanda, kuri greičiausiai bandys perimti rajono valdymą, kada nors turėjo sąsajų su politiškai bankrutavusia Darbo partija. Vilkaviškyje vicemeras socialdemokratas viešai sudegina politinius tiltus su daug problemų sukaupusia partija ir ketina mero posto siekti su komanda, kuri „praregėjo“ ir atsiribojo nuo šios politinės jėgos. Kiek kitokią taktiką pasirinko dar vienas socialdemokratas – Alytaus meras nusprendė tapti „disidentu“ ir siunčia perspėjimus partiečiams, o kartu ir visiems Alytaus gyventojams, jog yra „kitoks, nei tie, kurie Seime...“
O ko galime tikėtis sostinėje? Atsakyti labai sunku. Vargu, ar grįžti į mero postą besitaikantis jau buvęs meras, o dabar parlamentaras kitąmet taps populiaresnis. Tačiau neatmeskime, jog gali atsirasti koks nors visuomenėje žinomas žmogus, kurio kandidatūra taps rimta problema dabartiniam konservatorių merui.
Dar didesnė intriga laukia Kaune, neoficialiai jau svarstoma, ar dabartinei opozicijai pakaks išminties iškelti bendrą stiprų kandidatą, kuris būtų ne tik statistas? Patirtis rodo, kad tai yra gana sudėtingas uždavinys. Prisiminkime, kaip per praėjusius rinkimus konservatoriai buvo nusprendę mesti parlamentaro, operos solisto „kozirį“, tačiau kauniečiai dėl tokio pasiūlymo tik gūžčiojo pečiais. Tiesa, jei dabartiniam Kauno merui pavyktų dar kartą laimėti rinkimus, tai įkvėptų vilties socialdemokratams, jog visos kalbos apie fatališką politinę švytuoklę yra perdėtos...
Klaipėdos mieste daugiausiai intrigų kyla dėl to, ar šią kadenciją Kelmės – Šilalės rinkėjams atstovaujantis skandalais pagarsėjęs politikas dar kartą bandys tapti uostamiesčio meru. Ar tai atitinka jo ambicijas? Kita vertus, bent jau kol kas jis deklaruoja, jog neva sieks Palangos mero vietos...
Intensyvūs politiniai manevrai prieš rinkimus – tai ir viešas bandymas dar kartą priminti apie save. Todėl natūralu, kad kiekvieno į aukščiausią rajono valdžią besitaikančio politiko startas grindžiamas vienos ar kitos (atsispiriant nuo to, kuriai pats priklauso) partinės sistemos kritika – tai įprasta taktika, siekiant išsiskirti ir mobilizuoti nusivylusius rinkėjus.
Vis dėlto panašu, jog praėjusių rinkimų pamokos daugelio taip ir nebuvo iki galo išmoktos, o nemažos dalies politikų ambicijos ir toliau lenkia realias galimybes. Tiesa, reikia sutikti, kad jos priklauso ir nuo to, kokius bendražygius pavyksta suburti ir ar pasiseka į savo pusę patraukti ryškesnių, didesnį pasitikėjimą turinčių veidų. Todėl rinkėjams pats laikas pradėti atidžiau stebėti procesus ir nepamiršti esminio principo: politikus reikia vertinti ne pagal tai, ką jie žada ar kuo giriasi, o pagal tai, ką iš tiesų jie gali padaryti ir ką realiai nuveikia.
Andrius NAVICKAS