Kada baigsis potvyniai politikoje?

Kai rašau šias eilutes, įvairios Lietuvos savivaldybės skelbia apie potvynių pavojus. Ir nors at­ro­dy­tų, laiko pasiruošti buvo, tačiau susidūrimas su stichija vis tiek kelia įtampą. Bet juk užtektų vie­ną kartą susitarti, kad potvyniai yra įprastas pavasario palydovas, dažnai vienintelis būdas gamtai išsilaisvinti iš sniego ir įšalo gniauž­tų, priimti sprendimus, kaip jį suvaldyti, ir problemos nebeliktų. Kita vertus, ką bekalbėti apie gamtą, jei pastaraisiais metais apie „užtvindymo efektą“ vis dažniau prabylama ir politikoje. Skirtumas tik tas, kad čia jis kuriamas dirbtinai ir nebūtinai žada kokias nors pozityvias permainas.

Ryškiausiu tokios strategijos pavyzdžiu dažnai laikomas Donaldas Trumpas. Ilgą laiką jo komunikacija daugeliui atrodė chaotiška ir sunkiai paaiškinama: prieštaringi pareiškimai, nuolatiniai skandalai, intensyvus aktyvumas socialiniuose tinkluose. Kiekvienas įrašas sukeldavo audringas reakcijas ir diskusijas. O po kelių metų sugrįžus į prezidento postą, šis stilius iš esmės nepasikeitė. Šiandien komunikacijos specialistai sutaria, kad tai – ne atsitiktinumas, o sąmoningai pasirinkta ir dažnai veiksminga strategija, kurios tikslas – „užtvindyti“ viešąją erdvę informacija taip, kad joje nebeliktų vietos nuosekliai analizei ar racionaliai diskusijai. Todėl vos tik pradedamas nagrinėti vienas pareiškimas ar sprendimas, jį tuoj pat užgožia kokia nors nauja žinia. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paradoksalu sąmoningai provokuoti kritiką, tačiau šiame informacijos sraute viskas susilieja į bendrą, dažnai chaotišką triukšmą.

Galiausiai lieka vienas aiškus rezultatas – visi kalba apie tą patį žmogų. Susiformuoja įspūdis, jog jis nuolat puolamas, tačiau kartu – ir nepalaužiamas. Ir būtent šis „nepaskandinamumo“ įvaizdis neretai tampa svarbesnis už konkrečius žodžius ar veiksmus.

Dabar pažvelkime į Lietuvą ir į tai, kaip ši strategija mėgdžiojama mūsų politinėje erdvėje. Vienu ryškiausių tokių pavyzdžių yra laikomas Remigijus Žemaitaitis. Tarkime, vien per kelias pastarąsias dienas jis pareikalavo atleisti vieną iš Vyriausybės ministrų, nors jo vadovaujama partija yra valdančiosios koalicijos dalis. Ir tai jau, regis, ketvirtas Vyriausybės narys, kuris jam netinka.

Tuo pat metu jis kritikavo poligono steigimą Dzūkijoje, užsiminė apie norą kandidatuoti į Palangos merus, pareiškė, kad Lietuvos užsienio politika yra nevykusi, aiškinosi dėl galimo pasipelnymo iš automobilio nuomos, sukėlė skandalą Seime ir netgi pareiškė, kad Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas esą buvęs perversmas. Šį teiginį su pasimėgavimu kartoja ir Rusijos propagandistai. Tiesa, po kelių dienų politikas pasakytų žodžių bandė išsiginti ir netgi mėgino juos paneigti, teisindamasis, kad neva sakė „pertvarka“, nors kas klausėsi, tas tikrai girdėjo tai, ką šis pasakė.

Prie viso to dar reikėtų pridėti ir kitų politikų reakcijas: tiek valdantieji, tiek opozicija nuolat komentuoja R. Žemaitaičio pasisakymus. Nors Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda yra pareiškęs netu­rintis noro „apie šį asmenį kalbėti“... 

Galbūt noro ir nėra, tačiau kyla klausimas: kaip nereaguoti, kai kalbama apie vieną iš valdančiosios daugumos lyderių?

Todėl ir susidaro įspūdis, jog čia veikia ta pati „užtvindymo“ logika: kalbėti greitai, daug ir apie viską. Tokiu būdu bet kokia kritika ar nepalankūs faktai paskęsta bendrame informacijos sraute. Tuomet viską galima apversti paprasta formule: „Visi puola, vadinasi, esu stiprus, nepatogus ir neįveikiamas“.

Vis dėlto kyla esminis klausimas, kaip išvengti šios informacinės priklausomybės. Kaip ignoruoti politikus, kurie turi realią įtaką? Kaip nerea­guoti, kai jų pasisakymai ar veiksmai akivaizdžiai teršia vie­šąją erdvę ar net kenkia valstybei?

Mano įsitikinimu, pirmas žingsnis – atpažinti šią „užtvindymo“ strategiją ir ją aiškiai įvardyti. Tuomet nebereiks kankintis klausimu, kodėl vieni ar kiti politikai vis „išplaukia“ net iš rimtų skandalų. Antras svarbus dalykas –

suvokti, kad net ir veiksmingiausia strategija turi ribas. Nuolatinis triukšmas vargina, o politikas, visą energiją skiriantis informacijos „potvyniui“, retai nuveikia ką nors iš tiesų reikšmingo.

Norisi tikėti, jog anksčiau ar vėliau visuomenė ima suvokti, kad „karalius nuogas“. Ir nors šis suvokimas ateina lėtai, tačiau jis yra būtent tai, prieš ką jokia triukšmo strategija neveikia.

Galiausiai nepamirškime ir dar vieno dalyko: šiuolaikinė auditorija nuolat ieško netikėtumo efekto. Tad tai, kas tampa nuspėjama, greitai pabosta. Būtent čia slypi viltis, kad politiniai „potvyniai“ ims slūgti. Galbūt ne savaime, gal ne itin greitai, bet tikrai tada, kai patys aiškiai pasakysime: užtenka, mums tai atsibodo.

Andrius NAVICKAS