Ar žinome, ką vaikai veikia virtualioje erdvėje?

Nežaidžiu kompiuterinių žaidi­mų, mano dukra jau suaugusi, todėl kai pamačiau Seimo narių iniciatyvą atkreipti dėmesį į dar vieną potencialų pavojų, tykantį nepilnamečių virtualioje erdvėje, pirmiausia tai pasirodė nereikš­minga. Tačiau tereikėjo šiek tiek pasigilinti ir turėjau pripažinti, jog tai yra svarbus šeimos rūpestis. Tuo labiau, kad viešojoje erdvėje galima rasti ne vieną istoriją, kai dėl esą nekaltų vaikų pramogų susiduriama su rimtais finansiniais sunkumais.

Spėju, jog daugelis tėvų, kurių nepilnamečiai vaikai daug laiko praleidžia internete, nėra girdėję apie „grobio dėžes“ (angl. loot boxes). Tai žaidėjams siūloma pramoga, kai už tam tikrą atlygį galima atidaryti virtualią dėžę ir gauti kokį nors virtualų daiktą – „skiną“. Žaidėjas iš anksto nežino, ką gaus, o tai tik didina azartą. Tvirtinama, jog yra dėžių, kuriose slypi vertingi prizai, ir tai dar labiau skatina žaidėjus „bandyti savo laimę“. Tačiau tokiu būdu šeimos išlaidų sąskaitose gali atsirasti naujų eilučių, o sumos, augant žaidėjo azartui, tik didėja. Kita vertus, dalis tėvų mielai pasiduoda vaiko įtikinėjimui, kad „skinas“ jam būtinai reikalingas. Tarsi nedidelė investicija į dar vieną vaiko šypseną. Deja, ne visada susimąstoma apie tai, dėl ko perspėja psichologai – tokiu būdu gali būti skatinamas elgesys, galintis sukelti rimtą priklausomybę. Be to, virtualūs laimėjimai kai kuriais atvejais gali būti naudojami statymams įvairiuose azartiniuose lošimuose, o tai gali tapti veiksmingu būdu labai turtingai lošimų industrijai augintis potencialius impulsyvius lošėjus.

Tačiau dažniausiai tėvai naujos išlaidų eilutės nepastebi arba vaikas tiesiai nepasako, kam jam reikia papildomų lėšų. Neretai net sukuriami paaiškinimai, kad esą tai – investicijos į ugdymo priemones internete.

Tyrimai atskleidžia, jog į virtualius žaidimus įsitraukia kas ketvirtas ar penktas Lietuvos nepilnametis. Tai nereiškia, kad visi jie susiduria su rimtomis problemomis ar gerokai patuština tėvų sąskaitas. Bet galima teigti, kad jie neabejotinai patenka į padidinto pavojaus zoną, todėl labai svarbu rasti laiko pasidomėti, kuo gyvena ir užsiima vaikai.

Kaip rodo Belgijos ar Nyderlandų patirtis, griežti draudimai šiuo atveju nėra veiksmingi – labai greitai atrandama įvairių būdų juos apeiti. Tačiau, pavyzdžiui, Lenkijos praktika rodo, jog labai svarbu kuo plačiau informuoti ir perspėti apie atsitiktinių atlygių mechanizmų veikimą virtualioje erdvėje. Nes, deja, didelė dalis tėvų nesidomi arba menkai domisi, ką jų nepilnamečiai vaikai veikia kompiuteriuose. O kai kurie, net ir matydami, kad vaikas įniko į virtualius žaidimus, jaudinasi dėl to, kiek laiko jis juose praleidžia, o ne dėl to, kaip jie kuriami, kaip kinta ir kokiais būdais skatinamas žaidėjų įsitraukimas.

Šiandien egzistuojantis amžiaus cenzas virtualiuose žaidimuose yra susijęs išskirtinai su jų turiniu, bet ne mažiau svarbu yra įvertinti ir žaidimuose įdiegtas funkcijas, tokias kaip atsitiktinio atlygio mechanizmai.

Kokios apsaugos priemonės siūlomos Lietuvoje? Reikalaujama, kad jei žaidime naudojamas atsitiktinio atlygio mechanizmas, apie tai būtų viešai informuojama. Taip pat turi būti įvesti aiškūs žaidėjų amžiaus apribojimai, priklausomai nuo potencialios neigiamos įtakos, prie kurios priskiriamos ir vilionės virtua­liomis lobių skryniomis. Siūloma įvesti ir patikimesnes technines žaidėjų amžiaus patikras, nei šiuo metu yra paplitusi praktika, kai pats vartotojas turi patvirtinti, ar jis yra pilnametis. Bet tokios priemonės iš esmės netrukdo žaidimų kūrėjams monetizuoti savo paslaugas. Jos pirmiausia susijusios su siekiu atkreipti platesnės visuomenės dėmesį ir paskatinti tėvus daugiau domėtis tuo, kuo jų vaikai užsiima virtualioje erdvėje.

Tiems, kurie, kaip ir aš, dar visai neseniai nebuvo girdėję apie jokias virtualias lobių skrynias, šį tekstą siūlau priimti kaip savišvietą. Juk kažkada nė nesusimąstėme ir net neįsivaizdavome, kokie išmanūs ir atkaklūs gali būti telefoniniai sukčiai. Lygiai taip pat ir šiuo atveju – virtualioje erd­vėje pinigai viliojami kiek kitaip, tačiau ne mažiau veiksmingai. Tad saugokime save ir savo vaikus.

Andrius NAVICKAS