Skubėkime gyventi, bet negyvenkime skubotai
Artėjančios Vėlinės vėl primena, kad įkapės kišenių neturi. Šis paprastas, bet prasmingas priminimas skatina susimąstyti, kas mūsų kasdienybėje tėra nereikšmingos smulkmenos, o kas iš tiesų išlieka.
Daugelis gyvename tarsi nuolatinėje repeticijoje, vis bandydami įrodyti režisieriui, kad esame verti tam tikro vaidmens. Tikrąjį gyvenimo skonį, bendrystę su brangiausiais žmonėmis, širdžiai mielą ir prasmės teikiančią veiklą vis nustumiame į ateitį, nes šiandien esą būtina suktis nesibaigiančių rūpesčių rate. Tačiau gyvenimas trapus. Ir tik kai netenkame artimo žmogaus, suvokiame, kiek daug būtume pasiryžę paaukoti už dar vieną pokalbį, dar vieną susitikimą su tuo, kurio jau nebėra šalia. O kartais skaudžiai suprantame, jog nebeturime jėgų, sveikatos ar bendražygių įgyvendinti tai, apie ką daugelį metų svajojome, bet vis atidėliojome.
Kiekviena netektis tampa klausimu apie mūsų pačių gyvenimą: kaip gyvename, kur skubame, kam skiriame savo laiką ir jėgas? Anapusybė vis labiau apgyvendinama žmonių, kurių ilgimės ir kurių nebepasiekia mūsų žodžiai. Uždegdami žvakutę, pagerbiame jų atminimą, bet kartu tarsi bandome sušildyti tuštumą, kurią jie paliko.
Vis dėlto, kol esame gyvi, galime keistis: pamėginti gyventi prasmingiau, daugiau dėmesio skirti artimiesiems, mažiau graužtis dėl iš esmės nereikšmingų problemų ir ieškoti, kuo užpildyti vidinę tuštumą. Todėl Vėlinės nėra vien susitikimas su netektimi ir liūdesiu. Tai ir proga susimąstyti, kas iš tiesų svarbu, bei pasidžiaugti tuo, ką dar turime. Kaip žvakės šviesa nepasiduoda tamsai, taip ir gyvenimo vertė nedingsta vien todėl, jog esame trapūs ir mirtingi.
Nemėgstu to rudens tarpsnio, kai žemė virsta purvu, įsisiautėja žvarbūs vėjai, o dienos trumpėja. Dar visai neseniai ruduo džiugino spalvų šedevrais, o dabar vis labiau įsigali pilkuma. Bent kiek spalvų pusiausvyrą atkuria pirmasis sniegas. Tačiau ir niūrios, atšiaurios dienos gali tapti dovana, jeigu išmokstame labiau vertinti spalvas, šilumą ir pastebėti kasdienybės šviesos blyksnius, kurių neužgesina jokios vėtros ar liūtys.
Lapkritis prasideda daug aistrų keliančiu Helovynu, kurio šiuolaikinės tradicijos siejamos ir su Airija, Visų šventųjų iškilme bei Vėlinėmis, o baigiasi įžengimu į advento laukimo laikotarpį. Tai tinkamas metas išsilaisvinti iš graužaties dėl to, ko negalime pakeisti, ir susitelkti į tai, kas priklauso nuo mūsų. Pradėti galima nuo mažų dalykų. Antoine'as de Saint-Exupéry yra rašęs apie mažųjų žingsnių meną – gebėjimą siekti didelių tikslų neskubant ir neprarandant krypties. Mano nuomone, svarbu nepasiduoti nevilčiai ir klaidingam įsitikinimui, jog niekas nuo mūsų nepriklauso. Motinai Teresei priskiriama mintis, kad net jei negalime pasirūpinti visais pasaulio vargšais, galime padėti bent vienam žmogui. Šią mintį verta pratęsti: net jei per dieną nepakeisime savo gyvenimo būdo, visos aplinkos ar neįgyvendinsime didžiausių svajonių, galime žengti bent vieną mažą žingsnį jų link.
Man patinka posakis: „Skubėkime gyventi, bet negyvenkime skubotai.“ Jis primena, jog nereikėtų atidėlioti to, kas svarbu, tačiau neverta ir pasiduoti iliuzijai, kad viską privalome padaryti kuo greičiau ir iš karto. Skubėti gyventi – tai nepraleisti progų pasakyti gerą žodį, aplankyti artimąjį, imtis prasmingos veiklos ar pagaliau įgyvendinti seniai brandintą sumanymą. Negyventi skubotai – tai gebėti sustoti, įsiklausyti ir atskirti tai, kas iš tiesų svarbu, nuo to, kas tik užpildo mūsų dienas.
Nuo Vėlinių ir ilgesio tiems, kurių nebėra šalia, perėjau prie raginimo pasirūpinti, kad mūsų gyvenime būtų daugiau prasmės ir tikrumo. Iš tiesų tai nėra temos pakeitimas. Jau pirmųjų amžių krikščionys ragino gyventi suvokiant savo trapumą ir mirties neišvengiamybę. Bet kurią akimirką gali nutikti tai, kas sugriaus įprastą pasaulį, arba gali ateiti gyvenimo pabaiga. Toks suvokimas, jų įsitikinimu, neturėtų nuodyti gyvenimo neviltimi. Priešingai, jis gali suteikti jam daugiau gyvybės, paskatinti gyventi visa širdimi ir neeikvoti savęs tuštiems dalykams.
Galbūt gyvenimą iš tiesų geriausiai apibūdina žvakė. Ji neišvengiamai sudegs, tačiau kol dega, skleidžia šviesą ir šilumą. Argi ne vertingiau taip gyventi, nei išsaugoti nepaliestą žvakę, kuri taip ir nebuvo uždegta?
Andrius NAVICKAS