Šilalės dekanas nustebino gausia atvirukų kolekcija

Prieš porą metų į Šilalę atvykęs kunigas Saulius Katkus daugumai pažįstamas kaip itin kuklus žmogus. Tad jo apsisprendimas viešai pri­statyti savo pomėgį kolekcionuoti religinius atvirukus ir paveikslėlius buvo tikra staigmena. 

„Tikriausiai Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus salės dar niekada nematė tokio būrio žmonių“, – sveikindamas kun. S. Katkų su parodos pristatymu, pastebėjo savivaldybės administracijos direktorius Valdemaras Jasevičius. Jis pasidžiaugė, jog dvasininkas yra ne tik dvasinis bendruomenės vedlys, bet ir itin visuomeniškas jos atstovas.

Tuo tarpu pats kunigas, kaip jam įpras­ta, kukliai šypsojosi: „Juk ne aš tuos paveikslėlius piešiau. Nesu vertas tokio dėmesio“.

Kun. S. Katkus prisiminė, kaip, būda­mas vos ketverių, cheminiu pieštuku „patobulino“ Stasio Krasausko iliustruo­tą knygą. Už tokius „dailės“ darbus, sako, buvo paauklėtas ir tuo jo, kaip dailininko, karjera užsibaigė.

Tačiau polinkis į grožį niekur nedingo – įspūdingos kolekcijos autorius prisipažino, jog renka paveikslėlius ir atvirukus nuo vaikystės. Tiesa, niekada neieškojęs jų specialiai.

„Patys susirinko“, – šyptelėjo kunigas, pirmuosius paveikslėlius pradėjęs rinkti būdamas 10-ies.

Kun. S. Katkus yra gimęs ir užaugęs Kretingoje. Taigi, tik­ras žemaitis. Kunigauja jis jau trisdešimt metų, yra edukologijos mokslų magistras, tarna­vo Klaipėdoje, Sedos, Salan­tų, Platelių, Švėkšnos parapi­jose, o prieš porą metų buvo paskirtas Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonu.

Parodoje, kuri muziejuje bus eksponuojama iki rugpjūčio 20 d., iš viso pristatoma 230 paveikslėlių, nors kolekcijoje jų yra keliasdešimt kartų daugiau. Vienu pačių brangiausių klebonas įvardija tą, kurį gavo 1973-iaisiais, eidamas Pirmosios Komunijos, o išskirtiniausiu laiko Jono Mačiulio (Maironio) mirties metais išleistą paveikslėlį su nekrologu. Kun. S. Katkaus žiniomis, tokių paveikslėlių nebuvo daug, tad jį išsaugoti iki šių dienų – retenybė. Vienas seniausių kolekcijoje yra maždaug 120 metų Šiluvos paveikslėlis su Rusijos caro laikų prierašu. 

„Pamenu, gyvenome dideliame name gal aštuonios šeimos. Kai mirė Elena Jurkevičiūtė, kurią kažkodėl vadindavome lenke, tėvai leido man pasilikti jos turėtą maldaknygę, rožinį ir paveikslėlius. Vėliau, jau tapęs kunigu, vis atkreipdavau dėmesį į šiuos daiktus kalėdodamas, mainydavau juos į naujus paveikslėlius. Geras būdas kažką kolekcionuoti yra mainai su kitais šio pomėgio bičiuliais. Štai mano bendravardis Saulius Pilinkus, vedantis televizijos laidą „Daiktų istorijos“, renka saldainių popierėlius. Kažkada padovanojau jam 1914 m. popierėlį nuo šokolado, o jis man – visą šūsnį religinių paveiksliukų“, – pasakojo kolekcijos autorius.

Neretai į kunigus kreipiasi ir mirusiųjų artimieji, kurie teiraujasi, kur, pavyzdžiui, padėti religines knygas. 

Beje, apie įvairių daiktų įdėjimą į kars­tą, kaip ir rožinio įdavimą į rankas mirusiajam, dvasininkas sakė turintis savo nuomonę. Pasak Kun. S. Katkaus, daž­nai tai daroma, nė nepagalvojus, jog žmogus, kol gyvas buvo, rožinio niekada nekalbėjo. Tad rožinio ar paveikslėlio įdėjimas į rankas yra veikiau tradicija, nei turi kokią ypatingą reikšmę.

„Būna, kad įdedamas bet koks šventas paveikslėlis, būna – vardą nešiojusio asmens ir to paties vardo šventojo atitikmuo, o pasitaiko, jog kartu palaidojamas autentiškas, istorinę vertę turintis paveikslėlis. Esu girdėjęs, jog mirusiajam į karstą įdeda Šv. Agotos duonos. O štai viena moteris prieš mirtį pageidavo, kad jai po pagalve karste būtų pakišti sūnaus, gyvenančio Kanadoje, laiškai ir nuotraukos. Tiesa, vėliau sūnus giminaičių prašė surasti tuos laiškus bei nuotraukas ir persiųsti jam. Deja, viskas buvo pakasta po žeme“, – pasakojo dvasininkas.

Kun. S. Katkus priminė, kad nesvarbu, paveikslėlis lietuviškas, užrašytas lenkiškai ar rusiškai, kiekvienas neša savitą žinią ir turi savo istoriją. 

„Daugeliui tikriausiai kyla klausimas, koks yra šios kolekcijos parodymo tikslas. Kiekvienuose namuose rasime senų paveikslėlių, maldaknygių. Ir jei daugeliu atveju istoriškai tai yra palyginti maža vertybė, daug prasmingesnis dvasinis ryšis – su išėjusiais tėvais, seneliais, kitais protėviais. Galbūt ir šioje kolekcijoje aptiksite tokių pat paveikslėlių, kuriuos irgi saugote kaip atminimą. Vadinasi, mes su jumis esame dvasinėje brolystėje“, – pomėgio esmę atskleidė Šilalės parapijos klebonas. 

Be religinių paveikslėlių, kun. S. Katkus renka senas knygas, maldaknyges bei varpelius.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.