Tėvų duona
Nuotr. iš skoniukelias.lt
Pateikiame ištrauką iš mūsų kraštiečio Juozo Stasino, kilusio iš Radviečio kaimo, spaudai ruošiamos knygos „Gyvenimo pynė“.
„Ėjau gimtojo krašto keliais ir takeliais, puošdamas Tėvynę savo mažais darbais gamtosaugos, kultūros, Vaižganto Lietuvos gražinimo idėjų atgaivinimo srityje. Tėvų įskiepyta meilė ir pagarba žmogui, gimtajam kraštui teikia man stiprybės ir padeda būti ištikimam svarbiausioms tautos vertybėms – meilei gimtajam kraštui ir jo žmonėms“, – rašo „Šilalės artojui” autorius, pristatydamas savo kūrybą.
Mūsų tėvai buvo labai darbštūs, todėl ir iš vaikų jie to paties reikalavo. Šeimoje darbštumas ir padorumas buvo svarbiausios vertybės. Prisimenu dažnai girdėtus tėvų žodžius: „Vaikai, imkitės darbo, kas nedirba, tas nevalgo“. Nors vėliau, susidūrus su gyvenimo tikrove, šiems žodžiams tik iš dalies galėjau pritarti. Kartais gyvenime būna atvirkščiai: geriausiai valgo tie, kurie dirba mažiausiai.
Vis tik tėvų pasėta sėkla mūsų sąmonėje sunkiais pokario ir „brandaus socializmo“ laikais prigijo ir išbujojo. Visi sukūrėme šeimas, užauginome vaikus, stengėmės sąžiningai dirbti ne tik savo, bet ir bendruomenės bei Lietuvos labui.
Prieš daugelį metų, kai visi Stasinų vaikai su antrosiomis pusėmis sugužėjome į tėvų Auksines vestuves, mama pasidžiaugė:
„Su tėvu užauginome devynis vaikus, visus pakrikštijome gražiais lietuviškais vardais. Auksines vestuves su Juozu švenčiame turėdami daugiau kaip penkiasdešimt pačių artimiausių žmonių – vaikų, anūkų, proanūkių, marčių bei žentų. Štai koks didelis mūsų užgyventas turtas. Branginkite jį ir gausinkite“, – iš džiaugsmo nubraukusi per veidą riedančias ašaras, kalbėjo mama, gyvenimą pradėjusi Radviečio dvare.
Dažnai pagalvoju apie kartu su tėvais pragyventus metus. Kiek visko reikėjo, kad vaikai užaugtų sveiki, sočiai pavalgę ir laimingi: kokio ilgio turėjo būti stalas, prie kurio visiems vietos užteko, kokio puodo reikėjo mamai, kad ji išvirtų kopūstų ar barščių sriubos ir visus pamaitintų, o tėvui turbūt ir ranka pavargdavo, beraikant ruginę duoną bei paduodant po riekę kiekvienam prie stalo sėdinčiam. Kiekvienas mamos rankomis išminkytas kepalėlis, užaugintas duonos raugu, prieš palydint į tėvo iš plytų bei akmenų kieme sulipdytą duonkepę, peržegnotas, palaimintas. Laukdavome šviežios, šiltos duonelės kaip šventės, pasirodančios tėvo rankose, ypač to kepalėlio, kuris su lašinukų įdaru, o kartais – su iššutusiais kopūstais.
Ruginė duona visuomet buvo padedama pačiame stalo centre, pačioje garbingiausioje vietoje ir pridengiama šviesiai pilkšva tikro lino drobele, mamos ar senelės išausta. Tik tėvas ir motina, nuklojus apdangalą, galėjo atriekti bei padalinti vaikams šią sakralinę gamtos ir darbščių rankų dovaną. O jei kuriam bevalgant nukrisdavo ant aslos gabalėlis duonos, žinojome, kad privalu jį pakelti ir pabučiavus vėl padėti ant stalo arba suvalgyti.
Rugio grūdas man ir šiandien – pats gardžiausias bei sočiausias iš visų. O tuomet tėvų augintas sunkiai įdirbtoje molingoje, prakaitu palaistytoje žemelėje, buvo dar brangesnis, dar skalsesnis. Prisimenu tas dienas, kai susėsdavome prie stalo pusryčiauti ar pietauti kartu su tėvais, suskaičiuoti visas burnas neužtekdavo abiejų rankų pirštų. O juk reikėjo ne tik pavalgyti, bet ir apsirengti, tegul ir ne pačiais madingiausiais rūbais. Bet juk visi užaugome, visi į žmones išėjome: ir sveiki, ir pavalgę, nesušalę, neišmėtyti po šiukšlynus ar „langelius“.
Nežinantiems ar jau pamiršusiems priminsiu, jog po karo tuometinė valdžia daugiavaikėms šeimoms irgi rodė tam tikrą dėmesį: skirdavo vienkartines nemažas pinigų sumas, o daugiavaikes mo-
tinas apdovanodavo ordinais bei medaliais. Toks dėmesys buvo ne be pagrindo. Antrasis pasaulinis karas buvo ką tik pasibaigęs. „Didžiajam tautų tėvui“, pražudžiusiam milijonus gyvybių mūšių laukuose ar priverstinio darbo gulaguose, reikėjo daug naujų darbo rankų...
Tarp tuometinių daugiavaikių šeimų atsidūrė ir mūsų šeima. Mama buvo apdovanota Motinystės pirmo laipsnio šlovės ordinu, o šeimos biudžetas pasipildė nemaža červoncų (taip vadinosi pinigai) suma. Buvo ir motinų didvyrių, bet mano mama nepateko į tą formatą.
Šiandien retas begali pasidžiaugti tokia gausia šeima, nors žmonių pragyvenimo sąlygos yra nepalyginamai geresnės. Vaikų ir jaunimo ugdymui skiriamas prioritetinis dėmesys. Tenka apgailestauti, jog daugelis šiuolaikinių jaunų šeimų nepasinaudoja šiomis galimybėmis, šeimos pagausėjimą nukeldamos ateičiai.
Nepaprastai greitai prabėga žmogaus gyvenimas. Neabejoju, kad per jį pasiseka nuveikti daug gerų darbų, kaip sakoma, save realizuoti. Tačiau, kai neišvengiamai amžino bėgimo maratone stabtelime, tik tuomet suvokiame, kad vieno svarbiausių darbų nepadarėme: neįprasminome savęs gausioje ir gražioje šeimoje. Tuomet belieka tik gailėtis, bet laiko atgal nebeatsuksi...
Juozas STASINAS
