Tikiu, kad vėl gražiai žydėtų sodai

Tikiu, kad vėl gražiai žydėtų sodai,

Kad vėjas suptų žemės daigą,

O želmenys visiems vienodai

Augintų turtą, skalsą, laimę.

Tikiu, kad upėmis sušniokštų

Širdies gerumas ir dorybės,

Jei niekas, niekada neloštų

Iš mūs vienos nedalomos Tėvynės.

x x x

Esam dulki unt žemiška svieta

ten, kur reik, i kap reikiant padėta,

vaikštom kožnas likima takeles,

bet tik žmonis vadinas „karales“.

Karūnas unt pakaušiu uždėjan – 

na už dyka – sau plaukus velėjam.

Kykvynam padarėliū po sauli

tur užtekti i vytas, i krauja...

O karalius nebūtų karalius,

je nesiųstų visų po parales,

leida gerti, nat ėsti, kyk nori,

bet i erki tur mirti padore,

prisisiurbus „karališka“ krauja,

pasileisti karališka gauja...

Esam dulki šio žemiška svieta

pry lentos, tik iš dūle padėta.

Dalia PETKEVIČIENĖ