Gyvenimo pynė

Tęsiame kraštiečio Juozo Stasino knygos „Gyvenimo pynė“ antros dalies „Pamario metai“ pristatymą.

„Šiandien karo tema labai aktuali – bijau, kad mūsų palikuonys vėl gali žaisti kariškus žaidimus. Bet geriau statyti namus, sodinti miškus, auginti gėles, mylėti žmones nei imti į rankas ginklą. Taigi mylėkime ir saugokime Žemę kaip begalėdami. Tam kviečia ir mano gyvenimo kelyje sutikto Sauliaus likimas, kurį ir pristatau skaitytojams“, – sako Juozas Stasinas. (Tęsinys. Pradžia Nr. 11, 14)

Kariški žaidimai

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, pamario krašte, manyčiau, ir kitose Lietuvos vie­to­vėse, paaugliai įniko žaisti kariškus žaidimus. Ši mada į mūsų kraštą atėjo po karo, kai laukuose, gyvenvietėse, miestuose bei miesteliuose liko daug besimėtančios karinės amunicijos: ginklų, durtuvų, šalmų, šovinių, granatų bei kitos kovinės ginkluotės. Daug šitų „žaislų“ besitraukdami paliko Vermachto kareiviai, ne mažiau – ir Raudonosios armijos daliniai. 

Daugiausiai trofėjinės amunicijos pateko į miško brolių, pasiryžusių priešintis okupacinei valdžiai, rankas, nors jos užteko ir paaugliams, panorusiems žaisti karą. Atidžiau pasižvalgęs po pašalius, kiekvienas galėjo rasti kokį nors trofėjinį šaudmenį. 

Paauglių kariniuose žaidimuo­se turintieji trofėjinės amu­­ni­ci­jos buvo privilegijuoti „kovotojai“. Jiems, priklauso­mai nuo apsiginklavimo lygio, būdavo suteikiami kariniai laipsniai: ge­nerolo, feldmaršalo, pulki­ninko, feldfebelio ar seržanto. Laipsniuoti  „kovotojai“ turėjo didelį autoritetą, eiliniai „kariai“ privalėjo besąlygiškai vykdyti jų nurodymus ar įsakymus, todėl kiekvienas stengėsi apsiginkluoti kokiu nors trofėjiniu šaudmeniu. 

Tačiau, deja, ne visiems tokia „laimė“ nusišypsodavo.  „ka­riai“, kurie nerasdavo tro­fė­jinių šaudmenų, patys susimeistrau­davo medinius šautuvus. Jų apsiginklavimas priklausė nuo išradingumo bei sugebėjimo. 

Kartą, ganydamas Šilutės mies­to gyventojų karves Nemuno užliejamose pievose, ir aš radau granatą. Tai buvo vokiška ovalios formos granata, per kurios vidurį ėjo iškili stačiakampių skeveldrų juosta.

Pagal mūsų kariškų žaidimų nerašytas taisykles, ginklai turėjo būti pilnos komplektacijos, kitaip tariant – veikiantys. Deja, mano rastoji granata buvo be detonatoriaus, todėl ir privilegijų iš „vadovybės“ nesulaukiau. Buvau priverstas ir toliau kautis priešakinėse mūšio linijose kaip „eilinis kareivis“. 

Dabar esu be galo dėkingas likimui, kad mano granata buvo be detonatoriaus, priešingu atveju gal nebūtų nei šių prisiminimų, nei manęs paties. Apmąstydamas visa tai subren­dusio žmogaus protu, suvokiau patikrintą gyvenimo tiesą – būti eiliniu kartais yra ne taip jau ir blogai.

Kai tik atsirasdavo galimybė ištrūkti iš namų ar pasibaigus pamokoms, rinkdavomės kuo toliau nuo namiškių akių miškuose bei pamiškėse ir rengdavome kariškus žaidimus. Kovos lauke pasidalindavome į dvi „armijas“ – rusų bei vokiečių – ir, užėmę pozicijas, laukdavome signalo mūšio pradžiai. Vos tik jis nuaidėdavo, visi mesdavomės į aršią kovą.

Kariškuose žaidimuose, kaip taisyklė, laimėdavo rusų kareiviai, pralaimėdavo vokiečiai, taip vadinami fricai. Tokios paauglių vienpusiškos pergalės, matyt, atspindėjo pokario psichologinę-politinę aplinką, kuri daugiau ar mažiau veikė žmones, vaikus, žaidžiančius ka­rą – taip pat.

Kadangi pra­laimėjusių fricų pusėje kariauti paprastai niekas nenorėdavo, armijų „vadai“ sutardavo keistis pozicijomis. Tam pri­tardavome visi. 

Kariškuose žaidimuose kai kurie „kariškiai“ įsijausdavo per­dėm karštai, net rizikuodami savo gyvybe ar visam gyvenimui tapti invalidu. Pasitaikydavo atvejų, kai, sprogus granatai, artilerijos sviediniui ar kokiam kitam šaudmeniui, paaug­lys likdavo be akių, kojų, rankų ar net žūdavo... 

Studijuodamas Vilniaus universitete žurnalistiką, sutikau ne vieną tokį kariškų žaidimų nelaimėlį. Vienas iš jų buvo Saulius, praradęs regėjimą. Jis studijavo rusų kalbą ir literatūrą.

Prisimenu, „Tauro“ bendrabu­tyje gyvenome keturi pirmakur­siai viename kambaryje. Visi, išskyrus Saulių, buvome sveiki, jaunatviška energija trykštantys studentai. Stengėmės ir Sauliaus nepalikti nuošalyje. Ge­rai suvokėme jo būseną: jaunam būti amžinoje tamsoje – nepakeliamai sunku. Todėl visokiais būdais mėginome įsukti jį į studentišką gyvenimą. Tačiau įgyvendinti geranoriškus siekius ne visuomet pavykdavo. Manau, to priežastis buvo Sauliaus psichologinė ir fizinė būsena, kuri veikdavo visų nuotaikas.

Įprastai Saulius sėdėdavo ant lovos ir, pasiėmęs brailio raštu parašytą knygą, pirštais braukydavo per jos puslapius, veido mimika išreikšdamas savo jausmus bei nuotaikas, kuriuos sukeldavo perskaitytas tekstas. Jo veide, tarytum lakmuso popierėlyje, atsispindėdavo rašytojo sukurtų personažų gyvenimas, jausmai, pergyve­nimai, aplinkos vaizdiniai. Saulius taip giliai įsijausdavo į knygą, kad mums atrodė, jog jis pats ten gyvena ir veikia, o kai vėl „sugrįždavo“ į mūsų bendriją, apliedavo visus sa­vo šilta šypsena. Tuomet at­gy­davome, pakilesnė tapdavo ir nuotaika. 

Kartais Saulius pakildavo nuo lovos ištiestomis į priekį rankomis ir apgraibomis sėlinda­vo prie lango, stengdamasis ne­kliudyti kambaryje esančių daik­tų. Pravėręs langą, sustingusiu veidu ilgai žvelgdavo į tolį, tarytum norėtų apčiuopti pasaulio kraštą. Supratome, kad jam reikia ne tiek pakvėpuoti grynu oru, kiek pajausti gamtos artumą už lango, pasiklausyti miesto erdvėje sklindančių garsų. Jis jautė už lango verdantį miesto gyvenimą, kuris puošėsi pavasario žaluma atgyjančiais medžiais, sužydusiais gėlynais. Vaikinas stovėdavo prie lango ir įtempęs ausis klausydavo, kaip šaligatviais be perstojo skuba žmonės, nešini kasdieniais rūpesčiais. Kaip gatvėmis rieda automobiliai, sukeldami erzinantį burzgesį, kaip saulės atokaitoje čirš­kauja žvirbliai ir krykštauja vaikai. Jis krimtosi dėl savo bū­senos, dėl paauglystėje padarytos lemtingos klaidos, suvok­damas, jog niekada daugiau nematys to nuostabaus paveikslo, kurį nutapė Kūrėjas savo galia ir darbščiomis žmogus rankomis. 

„Saulius niekuomet nieko nematys“, – užjaučiančiai žvelgdamas į jį, galvojau aš, ir prisi­miniau pamario pievoje aptiktą granatą, kuri, ačiū Dievui, buvo be detonatoriaus.. Ir mano kūnu nubėgo šiurpas... 

POST SCRIPTUM

Anuomet tėvai kaip išmanydami stengėsi atkalbėti savo atžalas nuo kariškų žaidimų. Jie surasdavo tam įvairiausių būdų – apkraudavo ūkio darbais, spausdavo prie knygų, tačiau mūsų norai kariauti buvo tokie dideli, kad jiems sunkiai sekėsi sulaikyti mus nuo to pavojaus. 

Vėl ir vėl grįžtu į pragyventą karo bei pokario laikmetį. Su jauduliu apmąstau kiekvieną įvykį, beprasmes žmonių žūtis, tragiškus jų likimus ir prieinu išvados, jog karas yra nežmoniškai skausmingas kiekvieno moralinių vertybių patikrinimas.

Žmonijos istorija liudija, kad didesni ar mažesni karai vyko visais laikais. Kariaujama ir šiandien... Tai negailestingas ir žiau­rus valstybių bei tautų tarpusavio santykių aiškinimosi būdas. 

Ir vis tik pasaulio protai, sukūrę naujausias technologijas, kurios iš esmės keičia žmogaus gyvenimą, valstybių vadovai, politikai, dvasininkai bei kita intelektualinė visuomenė turėtų į pirmą planą iškelti bend­ražmogiškų moralinių vertybių išsaugojimo ir taikaus sugyvenimo svarbą. Tik nuoširdžiomis bendromis valstybių ir tautų pastangomis būtų galima pa­siekti, kad Žemės kūne bei žmonių dvasiniame pasaulyje nebūtų skausmingų karo žaizdų, o mūsų palikuonys niekada nebežaistų kariškų žaidimų. 

Juozas STASINAS

(Bus daugiau)