Gyvenimo pynė

Ištrauka iš spaudai rengiamos kraštiečio Juozo Stasi­no knygos „Gy­ve­nimo pynė“ II dalies „Pamario metai“.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 11, 14, 16, 18, 24, 28, 44)

Biurokratijos spąstuose

1954-aisiais atėjo penkioliktasis mano gimtadienis, baigiau septynias kla­­ses Ši­­lutės 1-oje vidurinėje mokyk­loje. Vos tik parėjau namo ir parodžiau mokyklos baigimo pažymėjimą, mama ir sako: „Sūneli, tu jau moki rašyti, skaityti, galėtumei valdiškame darbe padirbėti, vie­ną kitą rub­lį prisidurtume, padoresnį rūbą ar apavą nupirktume. Anądien sutikau Al­gį, kuris vykdomajame komitete dirba, mašinėle visokiausius raštus spausdina. Jis išvažiuoja į Vilnių mokytis. Pagalvojau, kodėl tau jo vietoje nepadirbėjus, tik reikėtų gauti mokyklos direktoriaus lei­dimą“.

Idėja man patiko ir jau kitą dieną pra­vėriau direktoriaus kabineto duris. Pasi­sakiau, ko atėjęs, kiek pagalvojęs, jis su­tiko duoti leidimą, bet turėjau paža­dėti, kad vakarais lankysiu darbo jaunimo mokyklą. Nuskubėjau į vykdomąjį komitetą. Bend­rojo skyriaus vedėjas A. Žemai­tai­tis, pavartęs leidimą, liepė ra­šyti pareiškimą – būsiu priimtas bandomajam laikotarpiui.

Ėjau namo ir džiūgaudamas, ir nerimau­damas. Džiaugiausi, kad priėmė, bet dėl spausdinimo mašinėlės nerimavau: o jeigu neišmoksiu ja spausdinti? Nesinorėjo, jog tėvai laikytų nevykėliu. Tačiau šiokį tokį pasitikėjimą kėlė neblogas lie­tuvių kalbos mokėjimas ir rašiniai, kuriuos mokytoja retkarčiais pagirdavo.

Po dienos kitos buvau pasodintas prie­šais rašomosios mašinėlės klaviatūrą.

„Prisilakstei paskui karves, dabar imkis rimtesnio darbo“, – paspaudė man ranką Algis ir išėjo.

Sėdėjau prie stalo, nukloto potvarkiais, sprendimais bei kitokiais raštais. Spoksojau į mašinėlę su keistu virpuliu tarytum būčiau aplietas šaltu vandeniu. Pri­si­minęs padrąsinančius žodžius, pirštais paliečiu klaviatūrą. Paspaudžiu raidę, kuri šokteli volelio link, pajudindama ir esančias greta. Tačiau raidės su­siglaudžia tarpusavy ir mašinėlė „užspringsta“. Nesėkminga pradžia suglu­mina, bet nusiraminęs išskiriu rai­des ir vėl baksnoju, kol raidės sudaro žodžius, o žodžiai – sakinius. Tą patį tekstą perspausdinu po keletą kartų ir jaučiuosi vis drąsiau.

Tokia buvo mano darbo pradžia. Die­nos bėgo, aš nuo ryto iki vakaro tarškinau mašinėle, tik knygos ir mokykli­niai sąsiuviniai gulėjo portfelyje nepaliesti. 

Visgi po kurio laiko, pasibaigus aštuonių valandų darbo dienai, skubėdavau į mokyklą, kur pamokos prasidėdavo septintą ir baigdavosi vienuoliktą vakaro. Būdavo, kai namo grįždavau gerokai po vidurnakčio, ir vis per tas dramos ar tautinių šokių repeticijas, kuriose dalyvauti prikalbindavo mokytojai. Žinoma, ne be mano noro šokti, dainuoti bei vaidinti...

Netruko prabėgti mėnuo. Mamai parnešiau kuklų atlyginimą. Ji nusišypsojo: „Matai, sūneli, kaip gerai: dieną padirbėsi, vakare pasimokysi ir dar pinigų užsidirbsi. Tik klausyk viršininkų, kad iš darbo neišmestų“.

Esu labai dėkingas mamai, paskatinusiai ieškoti vietos po saule, ir mokyk­los direktoriui, leidusiam pajusti valdiškos duonos skonį. Prisimenu ir lietuvių kalbos mokytoją E. Misevičiūtę, įskiepijusią meilę gimtajai kalbai, Lie­tuvos istorijai, kultūrai bei papročiams. Ne kartą jos kukliame butelyje valgėme kūčiukus, daužėme margučius, šventėme kitas lietuvių šventes. Mokytoja labai rizikavo tokiais pasibuvimais, nors turbūt kviesdavosi tuos, kuriais pasitikėjo. Kodėl aš buvau nusipelnęs jos pasitikėjimo? Greičiausiai todėl, jog nebuvau priešakinėse tarybinio jaunimo gretose, o gal dėl to, kad lankiau dramos būrelį.

Atmintyje išliko nuoširdus mokyto­jas Verbus, mokęs istorijos ir skudučių meno, fizinio lavinimo mokytoja A. Mark­valdaitė, visuomet geros nuotaikos ir sportiškos išvaizdos, matematikas P. Bud­rys, mokytojai S. Grėbliūnaitė, I. Bra­zys bei kiti.

O Šilutės darbo jaunimo mokyklos dramos būrelio nariai pastatė ne vieną spektaklį. Apie mūsų pasirodymą 1958 m. Šilutės, Žemaičių Naumiesčio bei kitų miestelių gyventojams rašė tuometinis rajono laikraštis „Leninietis“: „...Ši­lutės darbo jaunimo vidurinės mokyk­los mokytojų ir mokinių dramos ratelis pa­rodė pjesę „Brandos atestatas“ <...>. Gerai savo vaidmenis atliko J. Stasinas,  A. Šimkus, V. Stancikas, V. Kensgaila, mo­kinės S. Le­vickytė, S. Sudei­kytė, B. Viršilaitė“.

Beje, V. Kens­gaila šiandien yra žinomas aviakonstruktorius. Jis sukonstra­vo ne vieną skraidantį aparatą, bet svar­biausias jo darbas – S. Dariaus ir S. Gi­rėno lėktuvo „Lituanica“ tikslios skrai­dančios kopijos sukūrimas.

Neilgai truko mano darbas biurokratinėje įstaigoje ir draugystė su rašomąja mašinėle. Pasitaikius progai, atsisveikinau ir pasukau į knygų pasaulį.

Juozas STASINAS

(Bus daugiau)