Ką sako mums varpai

(Pabaiga. Pradžia Nr. 67)

Tęsiame klajones po varpų garsų sklidiną pa­saulį. 

Apie varpus kalbama ir religinėse giesmėse: 

„Žemėj ir danguj aukštai

Skamba pavasario varpai“. 

(Velykinė) 

„Sau­lė nusileido už tamsių miškų, 

Sėdi ra­mūs žmonės prie baltų stalų.

Nuo pečių nuslinko bėdos ir vargai, 

Suskambės greit ryto šventiniai varpai“.

(Kalėdinė) 

„Šventą palaimintą naktį 

Skelbia varpų mums aidai, 

Kelia iš miego pasaulį, 

Kaip ir tada angelai. 

Ak, niekados nenutilkit,

Skambūs Kalėdų varpai, 

Žinią džiaugsmingąją skelbkit, 

Kaip ir tada angelai“. 

Dvaruose varpas taip pat bu­vo labai svarbus. Apie žmones, gyvenančius kumetynuose, sakydavo, jog jie kasdien turi klau­sytis dvaro skambalo, kuris skelbdavo pietų pertrauką, darbų pabaigą.

Taip pat skambindavo išvežant jaunus vyrus į caro kariuo­menės rekrūtus 25-eriems metams. Daugelis jų negrįždavo, todėl toks paskambinimas bu­vo lyg jų palydėjimas į kapines.

Padavimuose, sakmėse dažnai galime rasti pasakojimų apie skambančius ežeruose nusken­dusius rūmų, piliakalniuose pra­smegusių bažnyčių varpus. Jū­rose kilus tirštam rūkui, laivuose irgi skambindavo varpai. Sako, kad seniau tiesiant kelius per mišką, būsimo kelio gale skambindavo varpu. 

Daug plačiau buvo paplitę maži varpeliai. Juos žvejai pri­tvirtindavo prie meškerkočių, kad nakčia žvejodami žinotų, jog užkibo žuvis. Bitininkai skam­bindavo varpeliais norė­da­mi greičiau sugauti bičių spie­čių. 

XX a. pradžioje buvo reikalaujama, kad važiuojant nakčia, prie vežimo būtų pritvirtintas skambalas.  

Važiuojant pirš­liais ar į vestu­ves, arkliams ant sprando už­seg­da­vo žaržolus. Tai buvo ap­valūs ke­lių dydžių skirtingo garso skambaliukai, pri­tvirtinti prie plokš­čio odinio diržo. Dabar tie žar­žolai tapo kapelų ir etnografinių ansamblių muzikos instrumentu. 

Skambutis buvo reikšmingas mokinių bei mokytojų kasdienybėje – kvietė į pamokas ir pertraukas, pradėdavo ir baigdavo vaiko mokyklinį gyvenimą: „Šiemet rugsėjo 1-ąją į mokyklą skambutis pakvietė...“, „Šiemet su mokyklos skambučiu atsisveikino ... abiturientų“, „Į mokyklą broliai ėjo, dzinguliukai suskambėjo. Dzingul dzingul per girelę, dzingul dzin­gul visą kelią“...

Kol nebuvo pastatyta Upynos naujoji mokykla, pamokos vykdavo atskiruose pastatuose. Mo­kyklos sargas, apeidamas vi­sus septynis pastatus, turė­davo paprastu varpeliu paskambinti pamokos pradžią ar pabaigą. Pastačius naująją mokyklą, malonų tikro varpelio skambėjimą pakeitė elektrinio skambučio burzgimas.

Varpeliai dažnai būdavo vaizduojami ir šventiniuose atvirukuose.

O prie vieno skambučio, skambančio visame pasaulyje, taip esame pripratę, kad jo net nelaikome varpeliu. Tai – telefono skambutis.

Paprastai maži varpeliai būdavo liejami iš bronzos, dideli – iš geležies, ketaus, bronzos. Norvegijoje dar ir dabar mažus, rišamus avims po kaklu, varpelius gamina iš bronzinės skardos (tokį turime Upynos muziejuje).

Pas mus medinius skambalus, vadinamus tarškalais, barškalais, klankiais, pasidirbdavo iš medžio, rečiau – iš paprastos skardos. Seniau gyvulius paleisdavo ganytis miškuose. Kad juos būtų lengviau surasti, po kaklu parišdavo skambalą. Tokia „signalizacija“ labai praversdavo kolchozmečiu, kai vakare paleisti ganytis arkliai per naktį nuklysdavo po kelis kilometrus. Rytą savo arklių beieškantys žmonės juos aptikdavo pagal iš toli per rūką atsklindančius skambalų garsus.  

Jei pro šalį einantis pažįstamas žmogus nepasisveikindavo, tai jo būtinai paklausdavo: „Ar nematei kiaulės su skambaliukais?“.

Vaikystėje buvome sugalvoję pasiklausyti varpelių skambėjimo neturėdami pačių varpelių. Ant arbatinio šaukštelio kotuko užrišdavome dvišaką lininį siūlą, jį įdėdavome į puodelį su vandeniu, o susuktus į bumbuliuką siūlo galus, prilaikydami smiliais, įsikišdavome į ausis. Iš lėto judinant šaukštelį, jis atsimušdavo į puodelio šonus, sukeldamas garsą, panašų į varpelio skambesį...

Klemensas LOVČIKAS

kraštotyrininkas

Algimanto AMBROZOS nuotr.